Bjaurios žurnalistės darbeliai

„Ką gyvenime būsiu nuveikęs? Daug išgėręs, – prunkščia iš juoko prie Stakliškių parduotuvės cigaretę rūkantis Albinas. – Dar vaikų daug padariau, tiek daug, kad nesuskaičiuoju“. Varginančių minčių apie gyvenimo prasmę Vėlinių chrizantemų vaizdas jam nesukelia. „Nenumiręs aš dar“, – išrėžia patenkintas.

Žiūrėkite reportažą iš Stakliškių.

Kai šalia stovinti moteris pradeda aiškinti, jog jai Vėlinių tradicijos svarbios, nes yra tikinti, Albinas karštai puola ginčytis: „Ką tu tiki, kunigai juk tokie patys kaip aš. Jie irgi „pijokai“ – ir bažnyčioj iš tos taurės vyną geria, ir po mišių geria, ir panas vedžiojasi“. Iš nusidėjėlių Dievo tarnų jis šaiposi, bet ant jų nepyksta. Jei jis būtų kunigas, elgtųsi taip pat. „Bet netapau kunigu – nepriėmė manęs, sakė, per „durnas“, – vyriškio akys valiūkiškai žybčioja, džiaugiasi jis, gerą pokštą pasakęs.

Saulėtą ketvirtadienio popietę prie Stakliškių miestelio parduotuvės daug šurmulio. Abiejose gatvės pusėse įsitaisę atvykėliai prekiautojai pardavinėja šakočius ir chrizantemas „Jau tik menkesni krūmai liko, kur gražesni buvo, tai išpirko“, – Antanas iš Jiezno kiloja augalus, nuo jų šaknų byra žemės. Dauguma pirkėjų – moterys. Vyrai kapuose irgi padeda, bet moterims reikia pasistengti, kad juos iš namų iškrapštytų.

„Ant kapų jau buvau. Einu į parduotuvę, atsiprašant, rūkyt nusipirkt“, – plačiai išsišiepęs traukia keliu Romas. Ar tik cigarečių – gal dar ir ko nors stipresnio? „Oi, ne, šventė tokia, gerti negalima, reikia tvarkytis. Tėvukas jau devyniolika metų kapuose, reikia pagerbt“, – stakliškietis žada būti tvirtas. Tačiau mielai pasakoja mums apie populiariausius kaime stipriuosius gėrimus.

Prienų rajone esančios Stakliškės garsėja savo midumi, čia yra midų gaminanti įmonė ir firminė parduotuvėlė. Tačiau saldžiu gėralu troškulio nenumalšinsi. Kur kas geriau – devynių su puse laipsnių stiprumo alus. Iš žvilgančių Romo akių matyti – norėtų jis to alaus. Tačiau net iki parduotuvės vyrui nepavyksta nukeliauti. „O, bobikė mano eina“, – sutrinka, išvydęs keliu einančią žmoną. Ir klusniai paskui ją atgal į kapines nubidzena.

Šeštadienį Stakliškių kapinių kalnelis bruzdės kaip skruzdėlynas. Tačiau ir prieš kelias dienas vaizdas čia – ne kaip kapinėse, o kaip vasarą kolektyviniuose soduose. Moterų rankos piktžoles ravi, sudžiūvusius gelsvus lapus grėbsto, gėlių krūmus sodina ar dirbtines gėles į žemę kaišo. Iš medžiagos ir plastmasės pagamintos saulėgrąžos, narcizai, plastikinė žalia veja – puošmenos, kurioms negresia greitas sunykimas, čia populiarios.

Keli vyrai kapinėse „vyriškus“ darbus dirba. „Iš seno kapo bandom naują padaryt. Čia paliksim gėlėms, šičia skalduke užpilsim“, – išdidžiai aiškina prie kapo, kuriame palaidoti Pranas, Domicėlė ir Benediktas, keliais ropojantys žemėti vyriškiai. Į žemę jie spraudžia metalo juostą – tarsi tvorelę, išdalinsiančią kapo žemę į kelias dalis. „Ne moterų darbas šitą daryti. Joms tik gėles liks pasodinti“, – vyrai aiškina, jog ne moterys juos privertė dirbti, o patys per Vėlines sumąstė pagerbti mirusiuosius.

78–erių Janina Armanavičienė ravi margas našlaites – gėlės pačios sudygo iš prikritusių sėklų, tereikėjo praretinti. Į Stakliškių kapinaičių kalnelį ji kopia kasdien, mat daugiau nėra ką veikti. Vaikų moteris neturi, o į žemę atgulęs vyras buvo vienintelis turtas.

Janina pasirengusi ir pati palikti šį pasaulį. „Drabužius esu pasiruošusi, viską sudėjusi. Ir kasdien, eidama gulti, mirti žadu“, – atvirauja insultą ir širdies operaciją išgyvenusi moteris. Prieš kelias dienas mirtis pas ją atėjo sapne.

„Atėjo ji su tokiu baltu apsiaustu, pravėrė duris. Žiūri į mane ir nieko nesako. Toks baltas apsiaustas iki žemės, o ant galvos – juoda juoda. Paskui ji išėjo. Nieko nesakė, tik akysna žiūrėjo“, – sapne Janina nė nedvejojo, kad keistoji būtybė yra mirtis, tačiau baisu nebuvo. Moteris tiki, kad mirtis yra tik žemiškojo gyvenimo pabaiga. „Jie girdi, kaip mes už juos meldžiamės“, – viliasi ji, kad po mirties kas nors pasimels ir už jos „dūšelę“.

Janinos bendraamžė Marijona – didesnė skeptikė. „Anksčiau buvau labai tikinti, o dabar labai pradėjau abejot. Įsiklausau į viską, pažiūriu, kaip žmogus žmogaus nekenčia, kas Seime darosi ir abejoju“, – išberia žilagalvė, o paskui ima atsiprašinėti Dievo savo žodžių – esą, kaip bebūtų, ji yra tikinti. Tik ne taip stipriai, kaip anksčiau.

Iš lazda besiramstančios močiutės akių pasrūva ašaros – rugsėjo mėnesį anapus iškeliavo jos vyras. „Smegenys apėjo kraujais – trombozė. Pusantro mėnesio be kalbos prasikankino, dešinė pusė visa paralyžiuota, o tada pasimirė, – šniurkščioja susigraudinusi, – O aš vis dar tąsausi. Toks likimas“. Liūdna vienai. Gerai, kad šeštadieniais iš Vilniaus atvyksta dukra ir jos šeima. Aplankys ir per Vėlines – bus senolei su kuo pasišnekučiuoti.

Paėję tolėliau sutinkame dar vieną Janiną, atvykusią iš Vilniaus. Janina Antanavičienė ryškiai išsiskiria iš kapinių močiučių būrio. Rusvai dažyti plaukai, ryškiai raudona striukė, pilkos kostiuminės kelnės, greiti judesiai – kai moteris pasisako esanti 79-erių, sunku ja patikėti.

Ji atrodo laimingiausia iš visų Stakliškėse sutiktų žmonių, nors gyvenime patyrė daug skausmo. Dukrai – skrandžio vėžys, sūnui – žarnyno vėžys, vyrui – plaučių vėžys. Visi jie čia, kalnelyje, ilsisi. Todėl Vėlinės Janinai – didžiausia metų šventė. Prieš lapkričio 1-ąją ji visuomet sapnuoja vyrą ir vaikus. Šiemet jie mamos klausė, ar ši pas juos ateis.

Šiurpina tokie žodžiai. Tačiau Janina rami: „Visiškai nebijau mirties. Ko čia bijoti – vis tiek kažkada reikės mirti. Yra pomirtinis gyvenimas, tikrai jis yra. Jaučiu tą. O jūs netikit? Tikėkit, vaikeli“. Ji daug mąstė apie gyvenimo prasmę ir suprato: prasminga yra tikėti ir daryti žmonėms gera. Ir žinoma – džiaugtis gyvenimu. Janina pluša sode, skaito knygas, mezga ir bendrauja su anūku. „Po insulto nevaikščiojau, bet atsikėliau ir viskas išėjo į gera. Džiaugiuosi, kad vaikštau ir protaunu“, – plačiai šypsosi moteris.

Kapinėse ūžčioja šiltas vėjas, tolumoje mūkia karvė, saulė žarsto spindulius.

www.lrytas.lt

Kai Juozas Statkevičius gnaibosi ir kandžiojasi, taip jis elgiasi dėl to, kad yra Lietuvos patriotas. Žinoma, lietuvaites jis kankina ne pirštais ir dantimis, o aštriais žodžiais. „Aš siekiu pakelti rengimosi kultūrą Lietuvoje, – taip įžymusis drabužių dizaineris aiškina savo kūrybos filosofiją, – Lietuviams atrodo, kad jie viską žino apie madą. Reikia įgnybti, įkąsti, tada sujaudini žmogų ir jis pradeda keistis“.

Iš provincialumo pelkės Lietuvą traukiantis Juozas vakar iškilmingai pristatė savo du kūrinius – drabužių kolekciją ir knygą. Taip jis atšventė savo 40 metų gimtadienį.

Sportbačiai prie kostiumo – mados klyksmas?

Antradienio vakarą į Vilnių sugužėjo Juozo draugai iš viso pasaulio. „Atskrido iš Londono, iš Paryžiaus, iš Berlyno. Aš turiu daug draugų. Ir kaip visi sako, kad esu arogantiškas, tai tikrai nepririnkčiau tokios salės draugų, jei toks būčiau“, – panašu, kad į kitus itin kritiškai žvelgiantis dizaineris pats skaudžiai priima kritiką.

Spragsėjo fotoaparatai, dūzgė televizijos kameros. Į žurnalistų klausimus J.Statkevičius atsakinėjo pasipuošęs juodu klasikiniu kostiumu ir ryškiai oranžiniais „Puma“ sportbačiais. Ar taip drabužius derinti jis siūlytų ir kitiems žmonėms? „Aš nespėjau persirengti, – šypsodamasis išsisuko lietuvių stiliaus kartelės kėlėjas, – Atsinešiau kitus batus, tik nespėjau apsiauti. Stengiuosi, kad jums renginys atrodytų gerai“.

Jis išvargęs, nes pirmadienio naktį miegojo tik tris valandas, bet laimingas, nes įgyvendino savo svajonę.

„Net plaukai iš tos laimės šiaušiasi. Gal rytoj eisiu grindų plauti, santaupas savo išleidau“, – dizaineris neslėpė, kad didžiulė kolekcija kainavo galybę pinigų.

Perkarusios manekenės - Arkikatedros fone

Salėje ėmė blyksėti – lyg žaibuotų. Ant sienos nušvito nespalvota Vilniaus Arkikatedros nuotrauka. Į muziką įsipynė varpų gaudesys. Šventovės nuotrauka ant sienos ėmė linguoti. Juozas sujudino Lietuvą. Iš užkulisių išžygiavo pirmosios manekenės.

Kostiumėliai nuostabiai elegantiški, bet juos demonstruojančios merginos – peraugusios džiūsnos. Nors prieš renginį Juozas aiškino, kad jo merginos „normalios“, tikrai ne per plonos ir apie jokias anoreksijas nėra kalbos, sunku man patikėti, nors tu ką. „Žiūrėk, normalaus kūno sudėjimo modelis“, – kumštelėjo kolegė į petį, rodydama vieną kailiniuotą merginą. Iš tikrųjų – viena iš keturiasdešimties buvo apvalesnė.

Ką padarysi – liesa manekenė yra mados pasaulio standartas. Niūri, lyg negyvėlių, manekenių veido išraiška – irgi standartas. Galbūt tai – nelengvų kančių dėl grožio išraiška. Kai kurių modelių batų kulnai buvo tokie aukšti, jog jos nerangiai žirgliojo lyg ant podiumo atsidūrusios žirafos. Vienai merginai kojos susipynė prieš pat žiūrovo Vytenio Pauliukaičio nosį – ji šoktelėjo į orą, tačiau nenugriuvo ir netgi akimirką nusišypsojo.

Kūną rėminantys kostiumėliai, plevėsuojančios perregimos suknelės, koketiškos skrybėlaitės, ekstravagantiški apdarai iš tviskančių auksu ar sidabru „žvynų“, šiltutėliai kailiniai ir trumputėlaičiai baleto sijonėliai – tokį grožį susirinkusios moterys stebėjo išplėtusios akis.

Damas atlydėjusiems vyrams mada rūpėjo kur kas mažiau, tačiau akis traukė gilios manekenių iškirptės. Kai viena lengva iškarpyta suknelė nuo oro gūsio netikėtai prasiskleidė ir švystelėjo merginos užpakaliukas, stipriosios lyties atstovų akys ypač sužibo.

Finalinis kolekcijos akordas – baltu nuotakos nuometu ir suknele pasipuošusi manekenė. Ji įteikė J.Statkevičiui puokštę ir kartu su dizaineriu praėjo pro žiūrovus – atrodė lyg prie altoriaus žengiantys jaunavedžiai. Simboliška. Mada – didžiausia Juozo mylimoji, kuriai jis prisiekęs būti amžinai ištikimas.

Vampyriškos L.Graužinienės nesimatė

Tą patį vakarą jubiliejinė Juozo kolekcija buvo pademonstruota net du kartus. Pirmąkart– paprastiems mirtingiesiems, kurie pirko septyniasdešimt litų kainavusius bilietus, antrąkart – nepaprastiems mirtingiesiems, Juozo draugams ir verslo partneriams. Kadangi žurnalistus organizatoriai prišliejo prie ypatingųjų, prieš renginį mane kamavo stiprus galvos skausmas. Kuo apsirengti?

Žinoma, aš nežinojau, kuo apsirengti. Iš spintos išgraibiau pakenčiamiausius juodos spalvos apdarus. Pamenu, Juozas šaipėsi iš lietuvaičių, kad jos pilkos kaip cepelinai. Geriau jau juoda kaip žemė būsiu – taip saugiau.

Kai veidrodyje nužvelgiau savo gedulingą vaizdą, apsidžiaugiau, kad atrodau geriau už Juozo „patvarkytą“ Loretą Graužinienę. Politikės vampyrišką įvaizdį vertinčiau kaip patį blogiausią dizainerio darbą – teatleidžia man, mados neišmanėlei, už tokią nuomonę mados dievai.

Juodai apsirėdžiusi neprašoviau – daugelis damų rinkosi į vakarą juodut juodutėlės. Turiu pripažinti, kad jos atrodė daug puikiau už mane. Publika susirinko išskirtinai stilinga – jokiuose pramogų pasaulio žvaigždūnų vakarėliuose tokios elegancijos nebuvau mačiusi.

Tiesa, įvairaus kalibro žvaigždžių ir čia buvo daug, jos mielai staipėsi prieš gyvenimo būdo žurnalų fotografų objektyvus.

Šmėžavo iš televizijos pažįstami veidai – Vytenis Pauliukaitis, Aistė Stonytė, Liepa Kiauleikytė, Giedrius Masalskis, Asta Stašaitytė, Livija Gradauskienė, meno pasaulio žmonės – Dalia Ibelhauptaitė, baleto šokėjas Nerijus Juška, aktorė Gražina Baikštytė, garsių vyrų žmonos – Jolanta Paulauskienė, Laima Mertinienė, pramogų pasaulio veikėjai – Linas Karalius (Ezopas), Egidijus Dragūnas (Selas), vakarėlių liūtas Marius Gelažnikas.

„Darbietės“ Loretos Graužinienės tarp svečių nepastebėjau.

Dizainerio tėvui gaila, kad sūnus menkai apie automobilius išmano

„Aš labai laiminga, kad Juozas man siuvo vestuvinę suknelę. Tai buvo mano svajonė. Kaip klientė patyriau, kad jis turi ne tik talentą kurti, bet ir gebėjimą iki šaknų pajausti, ko nori moteris“, – pasakojo buvusi televizijos laidos vedėja, o dabar – mama Liepa Kiauleikytė.

„Jis yra „fainas“ žmogus, nors neturiu nė vieno jo kurto drabužio“, – aktorė Gražina Baikštytė aiškino nesivaikanti madų, bet mėgstanti akis paganyti į Juozo kūrinius. Kukliai – tamsiai raudonu sijonu ir juodais marškiniais apsirengusi aktorė tvirtino, kad tarp pasipuošusių damų ji gerai jaustųsi ir su džinsais. „Lietuvės dažnai pernelyg išsipusčiusios – gal čia kažkoks nevisavertiškumo kompleksas“.

Paprastai, bet labai elegantiškai atrodė juoda „pasidabruota“ suknele pasipuošusi Juozo mama Vanda Statkevičienė. „Spinta nuo drabužių nelūžta, bet ir knygos pristatymui, ir kai į Paryžių važiavau, man Juozas siuvo, ir kasdieninių kostiumėlių turiu“, – atviravo moteris. Dizainerio tėvas Juozapas Statkevičius sūnaus kurtais drabužiais nesipuošia: „Aš paprastai rengiuosi, kaip ir visi. Pagyvenęs esu, nėra man ko šokinėti“.

Su mama Juozas gali prašnekėti iki paryčių, o su tėvu – mažiau kalbos. Tėtis norėtų pašnekėti apie vyriškus reikalus, pavyzdžiui, apie automobilius. „Nelabai, nelabai jis apie tai išmano“, – apgailestavo vyriškis.

V.Statkevičienei sūnus daug pasakoja apie mados pasaulį, moko, kaip stilingai rengtis. Kartais dizaineris mamą nori aprengti kaip jauną moterį, bet ši prieštarauja primindama, kad jai jau daug metų. „Kartais tikrai per daug ekstravagantiškai jis nori aprengt mamytę“, – pritaria žmonai mada nesidomintis Juozapas Statkevičius.

Per gimtadienį mama sūnui padovanoju tris pačios keptus keksus, keturiasdešimt baltų rožių ir vokelį – kad nusipirktų, ko norės. Dabar ji labai norėtų palepinti po darbo išvargusį ir sulysusį Juozą, bet nelabai žino, kaip – iš Kauno kasdien pas sūnų neprivažinės.

Gerai, kad Lietuvoje yra Juozukas

Po kolekcijos pristatymo visi susigrūdo į nedidelę erdvę, kur vyko furšetas. „Moet et Chandon“ šampanas, saldžiarūgščiai kokteiliai su „Hennesy“ konjaku ir kuklūs užkandžiai. Vyrai mieliau kramsnojo riebų sūrį ir kelių rūšių mėsos griežinėlius, perkarusių manekenių prisižiūrėjusios moterys – dailiai pjaustytas morkytes, žiedinius kopūstus ir agurkėlius.

Pobūvyje labai trūko oro – žmonės grūste grūdosi. „Užteks, einam iš čia“, – nugirdau, kaip vyras įkalbinėjo važiuoti namo L.Mertinienę.

Kai žmonių tapo ne taip tiršta, ir aš išėjau. Pakeliui merginos iš kosmetikos firmos į rankas įbruko maišelį su kelių kvepalų bandinukais, reklaminiais bukletais ir šepetėliu skaistalams ant veido tepti. J.Statkevičius kolekcijos pristatymą suderino su verslo interesais – pranešė bendradarbiausiąs su viena kosmetiką parduodančia firma.

Nuo gryno oro galva prablaivėjo ir atplaukė apmąstymų banga.

Juozukas – Lietuvos troškimas būti gražesniems nei esame. Susikurti įvaizdį. Tapti europiečiais. Pasistaipyti prieš kitus ir taip geriau pasijusti. Tuštybių tuštybė – pasakytų dvasios grožį aukštinantys filosofai. Bet mano nefilosofiškoms akims ta tuštybė pasirodė graži. Gerai, kad Lietuva turi ne tik Juozą Erlicką, bet ir Juozą Statkevičių.  

„Idiote, kokius absurdus čia kalbi, tokie kaip tu ir kelia netvarką“, – tokie buvo kelių policininko žodžiai Vidui Jankauskui, kai šis pradėjo aiškinti, jog miestas taptų saugesnis, jei jame nebūtų kelio ženklų. Neurolingvistinio programavimo specialistas, konsultuojantis verslininkus ir politikus, girdėdamas priekaištus tik šypsojosi.

Prieš pusantrų metų išgirdęs, kad penki Vakarų Europos miestai nusprendė apsieiti be ribojančių ženklų, jis buvo tikras, kad žmonės ten puikiai tvarkysis.

Dabar V.Jankauskas įsitikinęs – visuomenė galėtų sėkmingai gyvuoti ir be valdžios. Gali būti, kad po šių Seimo rinkimų, užgriuvus ekonomikos krizei, žmonės tą ir supras – savo laimę gali rasti tik jie patys. „Labai gerai, kad mus ištiko ekonomikos krizė“, – V.Jankauskas neabejoja, kad kiekvienas minusas turi savo pliusą.

***

– Žmonės vis labiau nepasitiki politikais. Ir kyla klausimas – kam šiuolaikiniame pasaulyje reikalinga valdžia. Ką, Jūsų manymu, valdžia turėtų daryti?

– Čia sunkus klausimas. Neseniai per BBC girdėjau, kad Miltono Friedmano, liberalių pažiūrų įtakingo ekonomisto, Nobelio premijos laureato, anūkas kuria naują valstybę, kuri vadinsis „Newtopia“ ir įsikurs laive, kuriame negalios jokių valstybių įstatymai.

Man patinka Patri Friedmano mintys. Jis teigia, kad valdžios šių dienų valstybėse kuria itin sunkiai įveikiamus „įėjimo barjerus“, panašiai kaip monopolistai rinkose. Tad tikra savivalda tampa neįmanoma – mums vadovauja tie, kurie buvimą valdžioje laiko prestižiniu ir gerai apmokamu darbu. Taip neturi būti. Valdžia yra tarnyba, ir dar prie Lao Tzu Kinijoje valdovai buvo raginami būti kuklūs ir nematomi visuomenės tarnai.

Tačiau šiandien ir be P. Friedmano idėjų turime daug pavyzdžių, kai „savivalda“ tampa ne tik šiaip sau žodžiu, o veiksminga sistema. Europoje yra miestų, kurie atsisakė ribojančių ir draudžiančių kelio ženklų, šviesoforų, netgi panaikino šaligatvius – ir buvo pastebėta, jog tie miestai tapo saugesni. Žmonės ėmė atsakingiau elgtis ir sumažėjo avarijų.

Pasaulis kinta – prieš šimtą metų turėdavai patikėti savo santaupas investuotojams ir bankininkams, kurie viską už tave sutvarkys. Šiandien, jei turi smegenų, gali pats rinktis, kur nori investuoti ar kokią paskolą nori pasiimti.

– Bet ar žmonės yra tokie protingi, kad patys gebėtų be valdžios tvarkytis?

– Mes esame įpratę prie draudimų ir sunkiai suvokiame, kokias galimybes atveria kitokia struktūra. Valdžia pas mus tebėra iš senovės likęs konstruktas, kurią mes, paprasti žmonės, toleruojame. Dėl to ir turime stebėti cirką, kaip politikai net meninius filmus kuria.

Valdžia turėtų siekti, kad žmonės taptų inteligentiški plačiąja prasme, suvoktų plačiau ir būtų savarankiški. Tačiau visos mūsų valdžios tik žodžiais „nori“, kad žmonės pasitikėtų savimi. Jie elgiasi panašiai kaip komercinės televizijos – pataikauja bukiausiai, reptiliškai mūsų daliai.

Kiekvienas iš mūsų turime žemų polinkių – tokios reptilijos smegenis. Yra populiarus pasakymas, kad rinkėjai yra kaip grybai – juos reikia laikyti tamsoje ir tręšti mėšlu. Tas požiūris viską persmelkęs.

Turiu tokį paranojišką įtarimą, kad dabar į politiką daugiausia eina psichopatai. Tie žmonės trūks plyš padarys viską, kad jie gerai atrodytų ar net blogai atrodytų, jei jiems tai bus naudinga. Iš tų politikų, su kuriais teko kalbėtis, tik kokiam dešimtadaliui rūpi aukšti idealai. Kiti yra ligoniai, kuriuos derėtų gydyti. Jie trokšta pripažinimo, gauti didžiulę svarbos dozę, nes jaučiasi nesvarbūs. Gal taip yra, nes vaikystėje juos skriaudė – bet apie tai turėtų jau psichoanalitikai kalbėti.

– Dabar baugina ekonomikos krizė. Valdžios reikšmė krizės akivaizdoje ne tokia jau ir menka.

– Taip, valdžioje turėtų būti ne konformistai, o tie, kurie gebėtų pasinaudoti pasauline ekonomikos krize. Tie žmonės turėtų suprasti, kokia nauda gali būti iš sukrėtimų. Kiekvienas minusas turi savo pliusą. Iš krizės, iš žaliavų ir valiutų svyravimų galima pasipelnyti, jei Seime būtų įžvalgių spekuliantų – plačiąja prasme.

Mes turime suvokti, kokia nežinomybė yra šiuolaikiniame pasaulyje. Mūsų politikų prognozės, kas bus po metų, dažnai yra kliedesiai. Jei Tarptautinio Valiutos fondo ekspertų prognozės paskutiniu metu pasitvirtino tik 15 kartų iš 134, juokingai atrodo, kai mūsų partijos pučiasi ir tvirtina žinančios, kas bus po metų ir ką reikės daryti. Negi taip sunku prisipažinti – mes nežinome, kas bus rytoj.

Žiūrėjau vienus debatus – politikai neabejodami aiškino, kad žaliavos brangs. Iš kur jie žino, kad brangs? Jie gyvena pusės metų senumo praeityje – tada visi manė, kad brangs. Jei krizė plėsis, žaliavos ir toliau pigs. Žinoma, gal nepigs mums, nes mūsų politikai kartais tiesiog nenori efektyviai derėtis.

– Tačiau ką pakeistų pripažinimas, kad ateities negali numatyti?

– Jokiu būdu netvirtinu, kad prognozuoti ateitį beprasmiška. Tačiau partijoms reikėtų turėti tris keturis galimus scenarijus – taip elgiasi sėkmingai dirbančios verslo įmonės. Naivu tvirtinti „elgsimės taip ir taip“ ir ignoruoti viską, kas gali ištikti.

Ačiū Dievui, kad ekonomikos krizė įvyko dabar. Dar neprisiskolinome tiek, kiek vakariečiai. Štai Amerikoje vidutiniškai vienas amerikietis kreditinėse kortelėse turi net 9000 dolerių skolos, o kiekvienai tipinei šeimai tenka net 150 000 dolerių valstybės skolos, kuri dabar auga kaip ant mielių. Gaila, jog Lietuvoje nė viename laikraštyje neteko skaityti, kaip mes iki tos krizės atėjom ir kaip mūsų vartotojiškos nuostatos turi keistis.

– O kaip jūs paaiškintumėte tai, kas vyksta?

- Dabar aš daug dažniau seku biržų skaičiukus, prekiaudamas vos ne viso pasaulio biržose vienu metu. Mano vaikai, pamatę, koks aš susidomėjęs, klausė, kas vyksta, kodėl tiek raudonų stulpelių?

Papasakojau jiems ekspromtu sukurptą istoriją, kad seniau toks žmogus pagamindavo puodų, juos parduodavo, tada vėl pagamindavo. Bet va, atėjo bankininkas ir pasakė – ką tu vargsti po vieną puodą darydamas, pasistatyk mašiną ir gamink dešimt puodų vienu metu. Žmogus ėmė daugiau gaminti, parduoti gerai sekėsi. Tada atėjo kitas bankininkas, pagyrė, kad perspektyvus jo verslas ir paragino gaminti dar daugiau puodų, aiškindamas, kad duos pinigų su itin mažomis palūkanomis.

Pridarė žmogus puodų kalnus, prisipirko įvairiausių gėrybių, namą pasistatė, tik puodus parduoti vis sunkiau. Gudrus bankininkas iš verslininko skolos padarė įdomų investicinį produktą ir kitam bankui perpardavė. Tas – dar kitam. O puodai atpigo perpus – vis tiek žmonės nepirko. Taip viskas vyko, kol galiausiai visi liko prie suskilusio puodo.

Atrodė, kad išklausę mano istoriją vaikai suprato, kad daugiau nebūtinai yra geriau. Tas „sunkusis“ kelias, kai kiek pagamini, tiek ir parduodi, yra ne blogesnis už masinę gamybą. Kuo daugiau masiškai gaminsi, tuo daugiau masiškai pirks ir ekonomika klestės – tai jau praeities mąstymo modelis.

Valdančiosios klasės stengėsi, kad žmonės kuo daugiau skolintųsi ir vartotų. „Nelauk, dabar gali viską turėti – keliauti, nusipirkti naują televizorių ar šaldytuvą“, – tokia žinia buvo „kišama“ per visus įmanomus kanalus. Tačiau burbulas sprogo ir bankai nebegalės pasiūlyti kreditų palankiomis sąlygomis tiems, kam jų neverta siūlyti.

Dabar yra vertybių perkainojimo metas – turėsime pagalvoti, kaip mes galime gyventi, ar mūsų įpročius gali palaikyti ekonomika ir gamta. Turėsime susitaikyti, kad triskart per metus negalėsime į šiltus kraštus skraidyti ar kas pora metų keisti automobilį, kaip Vakaruose įprasta.

– Jei mažiau vartosime, mažiau reikės gaminti. Tai – bloga žinia verslininkams ir jų samdomiems darbuotojams. Ar jūs matote ir kokią nors gerą žinią?

– Verslas visada prisitaikys prie ideologinių dalykų, kurie sklando ore. Jei žmonės ims galvoti, kad negražu važinėti didžiuliu benziną beprotiškai ryjančiu automobiliu, bus pardavinėjami ekonomiški „žalieji“ automobiliai. Jau dabar vienas bankas Lietuvoje ragina pakeisti automobilį į „žaliąjį“.

Vartojimo sumažėjimas yra puiki galimybė inovatyviems verslininkams, tačiau teks pasukti galvą, kaip gaminti išskirtines prekes. Praėjo laikai, kai užtekdavo pagaminti milijoną puodų ir tapdavai milijonieriumi, dabar teks gaminti milijoną skirtingų puodų.

Dabar planuoju vykti į Airiją – ten yra sodybų, ir net autonominių bendrijų, kurios visiškai pačios save išlaiko. Žmonės gamina maistą ir energiją suderindami šimtametes tradicijas ir naujausias technologijas. Jei ką nors panašaus sukursime Lietuvoje, bus superprojektas. Mes turime daugybę draustinių, tiek nepaliestos gamtos, tačiau ją teršiame, nes nesuvokiame, ko ji verta.

– Ne visi verslininkai geba mąstyti naujoviškai. Jei bankrutuos įprastai mąstančiųjų savininkų įmonės, atsiras daug bedarbių. Čia jau akivaizdus blogis.

– Tačiau praradę darbus žmonės galės pagalvoti, ko jie iš tikrųjų gyvenime nori. Kai kurie atsibus iš ilgai sapnuoto sapno. Jei tik dirbi ir dirbi, neturi laiko galvoti. Žmogaus sąmoningas protas ribotas, mes galime gvildenti tik vieną iššūkį vienu metu.

Šiais laikais rizikingiausia nerizikuoti. Žmonės galvoja, kad jie nerizikuoja, pasirinkdami darbą visam gyvenimui, bet tai yra didžiausia rizika, kokia tik gali būti.

Pamenu, kadaise nuvykau aplankyti Amerikoje gyvenančio savo dėdės. Keturiasdešimt metų jis dirbo precizinių instrumentų gamykloje inžinieriumi. Išeidamas į pensiją, gavo dovanų laikrodį ir kasdien, atsidaręs dėžutę, į jį pažiūrėdavo, padūsaudavo. Taip ir numirė, labai nelaimingas, nes nebematė prasmės gyventi nedirbdamas gamykloje. O juk pagaliau turėjo laiko viskam.

– Bet ar neatsitiks taip, kad tapę bedarbiais lietuviai tik liūdnai dūsaus, kaip tas amerikietis jūsų dėdė? Juk visi tyrimai rodo – esame depresuoti linkusi tauta.

– Daug yra priežasčių, kodėl žmonės nesijaučia laimingi. Mažai saulė šviečia, dažnai lyja – ir tai lemia žmonių jauseną. Tačiau laimė neturi jokios sąsajos su materialine gerove. Daugybė tyrimų rodo, kad po karų, po krizių žmonės daug laimingesni negu ramiais laikais.

Ko norėtų tipinis lietuvis – išlošti loterijoje milijoną litų? Bet tada atsirastų daugybė problemų – reikėtų spręsti, kur pinigus investuoti, giminaičiai pradėtų jų kaulyti, negalėtum daryti, ką esi įpratęs daryti, nes turtuoliai taip nedaro. Žmonės net neįsivaizduoja, kiek bėdų atsiranda staiga praturtėjus.

Tačiau jei ateičiau pas skurdžiai gyvenantį ir imčiau aiškinti, koks jis būtų nelaimingas išlošęs loterijoje, jis manęs tikrai nesuprastų. Žmonės nemoka jaustis gerai be jokios priežasties. Ir tai yra didžiulė problema – kad ir kaip sektųsi, jie jausis kaip princesės ant žirnio.

Vienas iš svarbių dalykų, apie kuriuos valdžia turėtų pamąstyti – ką daryti, kad žmonės išmoktų būti laimingi. Škotijoje tai jau yra daroma ir pasiekta neblogų rezultatų. Buvo sukurtas nemažas savanorių psichologų tinklas, kuris nemokamai padeda visiems norintiems piliečiams suvokti plačiau, savo „negandas“ paversti „sėkmėmis“.

Žmones keičia aplinka. Mūsų savimonę formuoja tai, ką kiti mums sako. Jei tėvai sako, kad esi gaidys, tą kartoja mokytojai, tai toks ir būsi, o jei tave tikins, kad esi čempionas, jausies esąs čempionas. Dabar politikai siunčia visuomenei žinią – esate kvailiai, nieko nežinote, o mes va, žinom.

Štai „Tvarka ir teisingumas“ giriasi žiną, kokia turi būti tvarka ir koks turi būti teisingumas. Tai pavojinga. Nėra visažinių ekspertų, kurie pasakytų, kaip reikia daryti – yra tik begalė alternatyvių scenarijų. Ir teisingų veiksmų – kai mes net intuityviai suvokiame, kad pasielgta teisingai.

Tačiau gal po šių rinkimų žmonės pagaliau ims suvokti, kad už juos valdžia nieko nepadarys ir tik jie patys gali susikurti laimę. Manau, Lietuvą labai keičia grįžę emigrantai. Emigracija – ne pražūtis, o galimybė Lietuvai.

Tie žmonės, kurie išvažiuoja, išmoksta daug dalykų, kad išgyventų pažangesnėje visuomenėje. Grįžę jie nesitaiksto su baltarusiško tipo sistema, kai žmogus yra vargšas, o valdininkas yra ypatingas, įgyja imunitetą tokiems filmams kaip „Pilotas“.

– Kaip galima išmokyti gerai jaustis? Ką sakytumėte žmogui, kuris atėjęs guostųsi, kad blogai gyvena ir nemato jokios išeities, kaip gyventi gerai.

– Aš su juo nesiginčyčiau. Jeigu jam atrodo, kad jam blogai gyventi, jis yra visiškai teisus. Nėra nieko objektyviau nei subjektyvi nuomonė. Tačiau galime aiškintis, kas konkrečiai yra blogai ir tikėtina, kad žmogus ims tose blogybėse įžvelgti galimybes.

Reikia suprasti, ko iš tikrųjų nori. Kodėl nori tų batų? Todėl, kad jie gražūs? O kam reikalingi gražūs batai? Kad gražiau atrodytum? O kodėl tu nori gražiau atrodyti? Tam, kad labiau patiktum žmonėms ir dėl to geriau jaustis? O gal ir šiaip gali geriau jaustis?

Kai žmonės ims geriau suvokti, ko jie nori, visuomenė pasikeis. Panašu, kad jau dabar keičiasi – vis daugiau žmonių nenori, kad kažkas už juos tvarkytų reikalus. Jie buriasi į bendrijas ir daro mažus, bet konkrečius dalykus. Štai yra toks šaunus interneto portalas supermama.lt. Kai seimūnai ėmė diskutuoti apie motinystės įstatymo pataisas, virtuali mamų bendruomenė susiorganizavo ir viens du surengė mitingą prie Seimo – ir tai padarė įtaką.

www.lrytas.lt

„Jei žmogus pakliūna į Seimą, tai jis yra Dievo paliestas“, – kai psichoanalitikas Raimundas Milašiūnas tarsteli tokią frazę išgirdęs iš vieno politiko, aš užsikvatoju. Netikiu. Čia juk pokštas. „Aš nejuokauju – tikrai girdėjau tokius žodžius“, – psichoanalitikas žvelgia į mane rimtomis akimis.

Taip prasideda mūsų pokalbis apie Lietuvos politinę situaciją ir žmonių psichologinę būseną.

* * *

– Į Seimą eina tie, kurie nori prisivogti – daug žmonių būtent taip kalba apie valdžią. Ar jie klysta taip kalbėdami? Kokie tikslai lietuvius atveda į Seimą?

– Nemanau, kad einantys į politiką galvoja, ką jie galės pasivogti. Jie nesąmoningai trokšta galios. Didžioji dalis politikų eina į Seimą, kad galėtų kompensuoti nevisavertiškumo jausmą. Nuo sovietmečio laikų visuomenėje yra gajus įsitikinimas, kad jei pateksi į valdžią, turėsi viską, nes valdžia yra tai, kas suteikia jėgą. Esu girdėjęs vieną politiką sakant, kad jeigu žmogus pakliūna į Seimą, vadinasi, jis yra Dievo paliestas. Aš nejuokauju – tikrai girdėjau tokius žodžius.

Štai garbi aktorė nusprendžia kandidatuoti ir tvirtina, kad Seime ką nors gera padarys kinui. Nei verkt, nei juoktis išgirdus tokią mintį. Tai gal kitas galėtų aiškinti, kad eina į Seimą, jog ką nors gera padarytų savo šeimai? Kuo tai skiriasi nuo aktorės minties? Toks mūsų žmonių supratimas – galima eiti į politiką, kad kažkam nupirktum saldainį.

Kiekvienas mūsų turime sąmonę ir pasąmonę. Žmonės, kurie išoriškai atrodo labai savimi pasitikintys, dažniausiai turi didžiulį nepasitikėjimo savimi kompleksą. Išorinis elgesys dažnai atspindi tai, ko žmogus neįsisąmonina.

Pateiksiu pavyzdį ne iš politikos pasaulio. Kodėl Lietuvos keliais daugybė žmonių laksto mašinomis beprotiškais greičiais? Tai yra bandymas įveikti mirties baimę. Tačiau tas vairuotojas pats to nesupranta, jei aš jam tą pasakyčiau, mane bepročiu apšauktų, sakytų, nesąmones šneku.

Tas pats ir su politikais – jie eina valdyti, sąmoningai turėdami įvairiausių tikslų, bet būtent pasąmonė juos stumia kompensuoti kažkokį trūkumą, kuris susiformavo vaikystėje ir visą gyvenimą veikia.

– Ar tai yra blogai? Galbūt galios troškimas kaip tik gali būti stimulas kažką nuveikti?

– Kas žino, kas yra gerai, o kas blogai? Aš nesu linkęs vertinti. Tačiau pastebiu, kad žmonės, kurie neigia vidinius trūkumus, dažnai nuvertina kitus. Savo pranašumą jie siekia įtvirtinti parodydami, kad kiti yra kvaili.

Baisu klausytis, kaip Seimo nariai pjaunasi. Jie diskutuoja ne apie tai, kokia turėtų būti ekonomika ar politika, o kaltina vieni kitus būtais ir nebūtais dalykais. Vieni aiškina kitiems, kad reikia Lietuvą gelbėti, tačiau patys tik rėkia. Parėkti yra labai lengva: tegu viskas skęsta, o aš pasižiūrėsiu iš šalies ir dar paspirsiu.

– Gal politikams vertėtų pasimokyti psichologijos?

– Visiems žmonėms labai sveika pasimokyti psichologijos, kad išmoktų bendrauti. Dabar populiarūs visokie psichologijos mokymai, tačiau tuose kursuose dažniausiai mokoma ne bendrauti, o manipuliuoti. Reikia visai ne to. Mes nemokame pagarbiai bendrauti. Turime įvairių tikslų, kurių kartais net patys neįsisąmoniname ir siekiame per kitus žmones patenkinti savo troškimus.

Pagrindinis brandaus žmogaus požymis yra refleksija – tai yra gebėjimas jausti ne tik save, bet ir kitą. Mes dažniausiai bendraujame tik iš savo taško ir negirdime, ką kiti sako. Tas nuolat vyksta per televizijos diskusijas: vieni sako viena, kiti kita, bet tik iš savo taško. Didžiulis trūkumas yra nesugebėjimas pažvelgti į situaciją kito žmogaus akimis.

– Tačiau kitų kritikavimas yra ir būdas rinkėjų akyse gerai atrodyti. Štai vienos partijos lyderis aiškina, kad jis galėjo daug nuveikti, tačiau kiti jam trukdė.

– Be abejo, tokie pasakymai žmones stipriai veikia. Galima manipuliuoti tuo „aš galėjau, bet man neleido“. Kartais atrodo, kad Lietuvoje tarsi tyčia kuriamos krizinės situacijos. Į problemas nežiūrima konstruktyviai. Visuomet išlenda „ekspertų“, kurie aiškina: va dabar tai jau bus, grius bankai, bus tikra katastrofa.

Tokiu metu labai nesunku ateiti į valdžią daug žadančiam „gelbėtojui“. Kai kažkas pasako, kad šiluma penkiagubai pabrangs, žmogų apima didžiulis nesaugumo jausmas. Tada jis ir dairosi, kas iš politikų tvirtai sako, kad „šito aš neleisiu“. Itin svarbus tampa politiko įvaizdis: skambios frazės, tvirta išvaizda – erelis herbe, fakelai rankose.

– Koks turėtų būti žmogus, kuris eina į politiką? Kokie tikslai jam padėtų sėkmingai dirbti?

– Einantys į politiką žmonės turėtų suvokti, kad jie eina dirbti ir suprasti, ką jie dirbs. Nemažai teko bendrauti su politikais ir žinau, kad jų lūkesčiai dažnai neatitinka realybės. Kai kurie įsivaizdavo, kad ateis į Seimą, o ten kažkas atneš parengtus įstatymus, jie juos skaitys ir kilos rankas. Jie nemanė, kad tai bus įstatymų kūrimo darbas.

Reikėtų atsikratyti iš sovietmečio likusio įsivaizdavimo, kad valdžia yra tai, kas suteikia jėgą. Valdžioje turėtų būti ne tie, kurie draudžia, leidžia, pasako, ką daryti, bet tie, kurie sukuria sąlygas visuomenei augti. Valdžia – kaip ir tėvai. Geri tėvai yra ne tie, kurie draudžia, saugo ir daro už vaiką, bet tie, kurie leidžia jam augti pačiam.

Tačiau ir rinkėjai turėtų suvokti, kad ne valdžia kažką duos, o tik jie patys gali sau kažką duoti. Rašytojas Richardas Bachas yra sakęs, kad visi įvykiai gyvenime atsitinka, nes pats juos prisišauki. Savo gyvenimą tvarkome mes patys.

– Ką Lietuvos politinė situacija atskleidžia apie visuomenės psichologinę būseną?

– Lietuvos politinė situacija daug ką parodo apie vyresnės kartos, kuriai teko gyventi sovietmečiu, psichologinę būseną. Vyresni žmonės išgyveno virsmo laikotarpį, o visi virsmai mus stipriai veikia. Tada nebuvo žmonių, kurie būtų abejingi politikai. Jie iki šiol labai jautriai reaguoja į tai, kas vyksta politiniame gyvenime.

Vyresni žmonės niekaip negali atsiriboti nuo suvokimo, kad valdžia yra tai, kas priima visus sprendimus. Dėl to jie labai tiki valdžia, bet kartu jos nekenčia. Mano, kad valdžia viską gali, tačiau ji visuomenę mulkina ir skriaudžia.

Jaunesni žmonės, kurie augo jau nepriklausomoje Lietuvoje, į vyriausybės krizes ar rinkimus reaguoja daug paprasčiau. Jie supranta, kad savo gyvenimą tvarko patys.

Mes, psichoanalitikai, aiškiname, kad kiekvienas mūsų iš vaikystės atsinešame tam tikrą gyvenimo pasaulyje modelį. Jei niekas nesukuria aplinkybių, kurios tą modelį pakeistų, žmogus jame ir gyvena. Vyresnių žmonių požiūrį į politiką pakeisti labai sunku. Jie vis dar laukia malonių iš valdžios. Tą įrodo rinkimų šūkiai – ne veltui politikai tiek daug neįgyvendinamų dalykų žada.

– Manote, kad būtent vyresniais rinkėjais politikams lengviau manipuliuoti?

– Žemesnio intelekto vyresniais žmonėmis manipuliuoti nepaprastai lengva. Tereikia kalbėti apie jausmus. Pagrindinis kiekvieno žmogaus poreikis nuo vaikystės iki mirties yra saugumo jausmas. Jei kažkas pažadės saugumą, labai nesunkiai žmonės užkibs. Jie nori tapatintis su tais, kurie neva yra labai stiprūs, aiškina, kad „tvarka bus“.

Bet yra paradoksas, kad tokie rinkėjai labai lengvai išrinktos valdžios atsižada. Atrodytų, kad jei išrinktieji nieko gero nenuveikė, turi pripažinti, kad esi kaltas, jog juos rinkai. Tačiau kaltės jausmą nelengva priimti. Todėl žmogus tarsi apverčia situaciją, sako: „Kvailiai tie visi valdžioje, jeigu aš ten būčiau, viskas būtų kitaip“. Taip sakydamas jis pasijunta esąs galiūnas, kuris gali teisti kitą.

– Tačiau dažnai kaip tik vyresnieji jaunuosius kritikuoja, kad šie nesidomi politika. Yra sakančių, kad būtent jaunosios kartos abejingumas gali nuvesti tautą į pražūtį.

– Nėra tikslu sakyti, kad jauni žmonės nesidomi politika. Jie tiesiog tokių dalykų neafišuoja, jie nedaro tragedijos, jei rinkimus laimi ne jų palaikoma partija. Jei jaunas žmogus suvoks, kad į valdžią ateinanti partija padarys galą jo verslui, jis dar ir kaip tuo susidomės.

– Tačiau ar jaunoji karta tikrai mąsto neveikiama sovietmečio stereotipų? Štai psichiatras Dainius Pūras aiškina, kad Lietuvos visuomenė dar neatsikratė sovietmečio palikimo.

– Visuomenei įtaką daro ir praeitis, ir naujos patirtys. Sutikčiau, kad sovietmetis veikia ir jaunus žmones. Turi kelios kartos pasikeisti, kad praeitis nedarytų įtakos.

Tačiau nėra ko verkti atsisėdus prie sudužusios geldos, kad sovietmetis mus tokius vargšus padarė. Kai kuriais atvejais sovietinė patirtis tampa stipriu postūmiu kažko siekti. Jauni žmonės visuomet priešinasi savo tėvams, trokšta juos „peršokti“. Sovietmetis veikia ir taip, kad kai kurie mūsų jauni žmonės dirba daug sėkmingiau nei vakariečiai.

– Kaip žmonėms patartumėte išsirinkti partiją, už kurią būtų geriausia balsuoti?

– Siūlyčiau saugotis stebukladarių, ypač tų, kurie baugina katastrofomis ir iš karto pasiūlo savo paslaugas. Tai yra paprasčiausia manipuliacija.

www.lrytas.lt

Netoli žalių balsavimo kabinų užuolaidų ant kėdės gūžėsi murzinas vaikas. Žalios treninginės kelnės dėmėtos nuo purvo, nešvari ir rusva, puošta “mikimauzu” striukelė, pajuodę pirštukai gniaužė kadaise buvusią baltą megztą kepurę. „Čia mūsų komisijos narys“, - pajuokavo Karvio rinkimų apylinkės rinkimų komisijos narė Ana Pumputienė.

Graudus jos pokštas. Mažytis Jarekas rinkimų rytą drebėjo lauke po langais. Rinkimų eiga besirūpinančios moterys pakvietė vaiką į vidų, išvirė arbatos. Kur Jareko tėvai - neaišku, gal geria. Šeimoje jis - penktas vaikas. Sušilęs mažylis šypsojosi parudusiais pieniniais dantukais, bet akys buvo liūdnos.

Žiūrėkite videoreportažą.

„Tegu atvažiuoja ir pasižiūri į tokį vaiką Seimo nariai”, - komisijos narės vienbalsiai sutarė, kad valdžia turėtų būti griežtesnė ir priversti veltėdžius dirbti ir savo vaikais rūpintis. Jei rinkimų komisijos pirmininkė Stanislava Zapolskaja pati būtų Seimo narė, ji važinėtų po kaimus, kalbėtųsi su žmonėmis ir būtinai padidintų pensijas. „Pinigų visada yra, bet nėra noro, nes tie, kurie Seime sėdi, daugiausiai sau viską pasiima. Jie algą didelę gauna ir apartamentus turi“, - pirmininkė tikra, kad valdžioje esantys nė neįtaria, kaip varganai paprasti piliečiai verčiasi.

Po pilku rudens dangumi - pilkos žmonių nuotaikos. Sekmadienio mišios tikėjimo žemiškąja valdžia nesustiprino. „Nebalsuosim turbūt. Tik du kandidatai - nėra iš ko rinktis“, - aiškino su dviem merginom stoviniavęs Marekas. „ Bloga, labai bloga buvo valdžia. Kodėl - todėl, kad bloga buvo. Ir dabar nieko geriau čia nebus“, - žilstelėjęs vyriškis nenorėjo prisistatyti ir nesileido į kalbas apie politiką.

„Vaikeli, kaip nebuvo nieko, taip ir nebus nieko, bet balsuot tai turi eit. Mes, seni žmonės, taip įpratę - jei atsiuntė siuntimą, reiškia, reikia eit“, - pensininkė Regina guodėsi, kad viskas brangsta ir gyventi sunku. Ji norėtų, kad valdžia sumažintų maisto produktų kainas.

Vilniaus rajone esančioje Karvio gyvenvietėje - viskas šalia. Raudonų plytų bažnyčia, parduotuvė su dvikalbe iškaba „Parduotuvė. Sklep“, turgaus prekystalis su išdėliotais batais, kultūros centras, kuriame įsikūrusi rinkimų apylinkė. Atšiaurus vėjas draiko gelsvus lapus, drėgnas šaltis, rodos, iki pat kaulų smelkiasi. Nejauku.

Nors per antrąjį rinkimų turą apsispręsti paprasčiau, nes abu kandidatus žmonės pažįsta, balsuotojai į rinkimų apylinkę rinkosi vangiai. „Žmonės sako, kad neis balsuoti, nes jų balsai vis tiek negalioja. Vieni su kitais politikai nesutaria, tai ką jie gali tautai gero padaryt“, - gūžčiojo pečiais Ana Pumputienė. Žvilgtelėjusi į filmavimo kamerą, ji pralinksmėjo. „Ar gražios atrodom? Neparodysit, kad Karvio rinkimų apylinkėje sėdi karvės?“

Pokštautoja A. Pumputienė atrodė neprastai - kruopščiai pasidažiusi ir susišukavusi, apsirėdžiusi dryžuote bliuzele, gilią iškirptę puošė masyvus sidabro papuošalas. Nuolat laidomi juokai jai irgi pridėjo žavesio. „Negalima kartu su savo vyru. Galima tik su svetimu“, - taip ji skyrė į vieną balsavimo kabiną susigrūdusius sutuoktinius.

Prie parduotuvės du vyrai gurkšnojo alų. „Reikės eiti balsuot. Nors mus čia valdžia po rinkimų pamiršta, ką nori, tą daryk - gali dirbt, gali gert, - pusamžio Povilo veidas violetinės spalvos, tačiau jis aiškino esąs ne girtuoklis, o dirbantis žmogus, - Aš dabar po gimtadienio. Suprantu, kad mano vaizdelis nekoks“.

Jo draugas Zigmas labiau įkaušęs ir labiau optimistas. „Balsuosiu už šitą, kaip jis, nu kaip jis…šitas“, - vieno iš dviejų apygardos kandidatų pavardę vyriškiui prisiminti buvo sunku. Tačiau jam ir buvusi valdžia nebloga atrodė. „Aš esu už Kirkilą. Nežinau kodėl, bet už Kirkilą“, - Zigmas sunkiai dėliojo žodžius. „Jam gera valdžia, kad prie jo nekimba“, - paaiškino Povilas.

Po dešimties minučių Povilas tikrai atėjo į rinkimų apylinkę ir įmetė į peršviečiamą balsadėžę sulankstytą biuletenį. Ir pradėjo įkalbinėti mus, kad eitume ir įkalbėtume jo draugą padainuoti. Parduotuvėje Zigmas pats pasisiūlė užtraukti rusišką dainą, bet tik paėmė į rankas mikrofoną ir nutilo - esą, gitaros nėra, o be gitaros jis negali.

Povilas nusivedė mus į kitą gyvenvietės gatvės pusę - į tvarkingą sodybą, kurioje žydėjo gėlės ir žaliavo nupjauta veja. Medinė pirtelė garavo šiluma. Čia vyrai šventė gimtadienį, čia buvo ir gitara. Tačiau išvydęs kamerą, dainininkas Zigmas prarado pasitikėjimą savo gabumais - jis ėmė baksnoti į pirtelės savininką, kad šis padainuotų. Vyrai taip ir nesusitarė. „Atleiskit man, atleiskit, - liūdnai atsiprašinėjo už sugadintą laiką draugiškasis Povilas, - Dabar atnešiu degtinės „bonkę“, tai jie tikrai pagros“.

Nelaukėme, kol degtinė bus išgerta ir Karvyje ims skambėti dainos. Atsisveikinome su besilinksminančiais vyrais, pamojavome rinkimų apylinkėje besišildančiam mažajam Jarekui ir linksmuolėms komisijos narėms. Į Vilnių vedė pilkšvas kelias pro jau rudens apnuogintus medžius. Prisipažinsiu - buvo džiugu, kad mano namai nėra Karvyje.

http://www.lrytas.lt/-12250285601224250296-p1-seimas-2008-karvio-gyvenviet%C4%97s-rinkim%C5%B3-nuotaikos-li%C5%ABdnos-kaip-murzino-vaiko-akys-nuotraukos-video.htm

Iš Molėtų plento išsukame ties rodykle „Purnuškės“. Purpuru ir auksu išsidabinę medžiai šnarena prie vingiuoto kaimo keliuko, jurginai žydi šalia ryškiai geltonos trobelės. Mėlyna skarele galvą apsigobusi močiutė šieną vartinėja. Mus išvydusi apglėbia šieno kuokštą, lyg gėlių puokštę, ir plačiai nusišypso – pozuoja prieš kamerą. Einame artyn.

Mataruodamas uodega atšuoliuoja juodais ir rudais lopais išmargintas šuo ir lyžteli mano ranką. „Gražus, gražus šuo“, – rusiškai čiauška išsišiepusi senutė. Žinoma, ji mielai atsakys į kelis klausimus apie artėjančius Seimo rinkimus.

Žiūrėkite reportažą.

Tačiau idilišką rudens vaizdelį netikėtai perskrodžia riksmas. „Varykit iš čia! Mama, pjudyk juos šunimi, pjudyk juos“, – iš geltonosios trobelės skuodžia kampuotas juodai apsirengęs vyrukas.

Atžirglioja iki operatoriaus, delnu švysteli prieš objektyvą, piktai nulenkia kamerą žemyn. „Jūs juk nežinot, kodėl mes čia – tik norėjome paklausti, ar per rinkimus eisit balsuoti“, – bandau nuraminti. „Už nieką nebalsuosiu. Viso gero“, – išrėžia jis ir atkiša mums ilgiausiąjį plaštakos pirštą.

Dingteli mintis – gali būti, kad tas nešvankus gestas puikiai išreiškia kaimo ikirinkimines nuotaikas.

Riedame toliau Purnuškių keliais. Įdomu pasidairyti – sukiužusios gryčios kontrastuoja su moderniausiais namais. Dvidešimt kilometrų nuo sostinės nutolusios gyvenvietės keliais ir naujausi visureigiai laksto, ir arklių traukiami vežimai darda. Senbuviai gyventojai – lenkų arba rusų kilmės, lietuviškai nesusišnekėsi. O kalbėtis apie rinkimus sunku visomis kalbomis.

Žiūrėkite, kuo gyvena Purnuškių žmonės.

„Dar ne šiandien, dar ne rytoj tie rinkimai. Dar pagyvent reikia“, – moteris striuke ryškiai geltonomis rankovėmis atsuka nugarą. Šalia jos – vyras ir į vežimą įkinkytas arklys. Vyras iš vežimo kabina mėšlą ir tręšia laukus. „Niekas čia nepasikeis, viso gero“, – šniokštuoja dirbdamas. Tačiau paklaustas, kur yra artimiausia parduotuvė, paaiškinti neatsisako.

Parduotuvėje – taške, kur susikerta netoliese gyvenančiųjų keliai, tikimės daugiau sužinoti. Tačiau Pranciškonių kaimo parduotuvės savininkė Vanda Navickienė kvatojasi išgirdusi klausimą, už ką žmonės balsuoti ruošiasi: „Tik juoktis gali. Bet juokas pro ašaras. Žmonės čia pasimetę, nežino, prie ko prisiglaust“. Sako, buvo atvažiavę socialdemokratai, pametė lankstinukų krūvą, bet kas iš to? Ir pati Vanda pasimetusi – ji labai norėtų žinoti, kuri iš partijų gins smulkiųjų verslininkų interesus.

„Uždraus alkoholiu prekiauti „mažiukams“ ir man savo „kioską“ tekstą uždaryt. Negi važiuos žmonės į „maksimas“ alaus, o batoną pirks pas mus? Kas mane apgins? V.Uspaskichas? Ne, čia tik juoktis“, – liūdnoka prieš ketverius metus iš Vilniaus į kaimą persikrausčiusios smulkiosios verslininkės šypsena. Dabar vasaromis kasos aparatas maloniai dažnai dzingsi, bet žiemą – pelnas nekoks.

Vanda vedasi už krautuvėlės, į tvarkingą savo namų kiemą. Tvarkingai nupjauta veja, gėlynai, pririšti loja du veisliniai vilkšuniai. Moteris rodo pradėtą kasti didžiulį tvenkinį ir ką tik suręstą pirtelę – gal pavyks išnuomojus pinigų prisidurti. Į Vilnių grįžti ji nenorėtų – čia rytais paukščiukai čiulba, šalia miškas, gera.

Mes irgi skubame toliau nuo Vilniaus – su viltimi, kad Lietuvoje rasime daugiau lietuviškai kalbančių žmonių.

Inturkė – gyvenvietė netoli Molėtų. Prie kultūros namų nuo agitacijai skirtos lentos saldžiai šypsosi kandidatai. Netoliese – krautuvėlė ir tuščias alubaris. „Per vėlai jūs čia, iš ryto reikia žmonių ieškot. Ryte ateina pagiriotis, sveikatos pataisyt, o vakaro nesulaukia, užmiega“, – pusę penkių vakaro mums porina pardavėja.

Pasiseka – randame du dar neužmigusius. Jau „apšilę“, bet dar nepakankamai – po pažastimi spaudžia „bambalį“ stipraus alaus. Stamboko vyriškio klynas prasisegęs, bet jam nė motais. Henrikas - prisistato, „gimęs nuo Petro“, ir drąsiai reiškia savo nuomonę.

„V.Uspaskichas iš Lietuvos pabėgo, nebalsuosiu. A.Valinskas turi savo artistų grupelę, bet mūsų nepakvietė – ateikit, draugai, padainuosim gražią dainą. Už krikščionis demokratus gal balsą nutrenkčiau, bet konservatoriai man nepatinka, jie yra konservai“, – poškina, protarpiais iš juoko smagiai prunkšdamas. Šalia stovintis jo draugas bando įsiterpti, kad jam „gal visai nieko“ yra R.Paksas, nes jį „nekaltai“ išmetė.

Tačiau šiaip abu vyrai iš valdžios nieko nesitiki. „Jei dirbsim, tai užsidirbsim, jei nedirbsim – nieko neturėsim“, – išrėžia Henrikas, dirbantis statybose. Vyrai atsisveikina ir nueina plušėti prie alaus.

O mes sutinkame Marijoną ir Veroniką. „Aš tai tik už „Frontą“ balsuosiu, nes man patinka labai A.Paleckis ir jo senelis komunistas man patiko“, – išdidžiai išpyškina žilagalvė Marijona, kuriai sovietmečiu buvo daug geriau gyventi, nes valdžia davė butą, o dabar nieko neduoda. Veronika balsuos už V.Uspaskichą – ji nemato nieko blogo, kad Darbo partijos lyderis į Maskvą neaiškiais tikslais važinėjo. „Aš Maskvos nebijau. Nors ir šiandien gali pas mus ateit Maskva“, – pritaria draugei Marijona.

Prie parduotuvės išsiaiškiname, kad į Inturkę atsitiktinai atvykome pačiu laiku – gyvenvietės seniūnijos salėje vyksta susitikimas su vienmandatėje apygardoje kandidatuojančia valstiečių liaudininkų lydere Kazimiera Prunskiene.

Žiūrėkite reportažą iš Inturkės.

Prie seniūnijos randame blizgantį juodą Žemės ūkio ministerijos BMW ir šalia jo lūkuriuojantį vairuotoją. Pareigybiniu automobiliu važinėti pas rinkėjus ministrei ne nuodėmė – mokesčių mokėtojų pinigus ji įgudusi savo partijos reikmėms naudoti.

Kai pasirodome salės tarpduryje, vyšninės spalvos kostiumu apsirėdžiusi K.Prunskienė atrodo kiek sutrikusi: „Mes čia taip maloniai šnekučiuojamės kamerinėje aplinkoje, mažai čia rinkėjų“. Jai turėtų būti liūdna – valstiečių liaudininkų lankstinukus tegalėjo išdalyti aštuoniems susirinkusiesiems.

„Tikriausiai mažai kas ateis balsuot. Duok Dieve, kad dvidešimt procentų ateitų“, – liūdnai linguoja galva seniūnijos darbuotoja Vida, nepanorusi atskleisti savo pavardės.

Aktyviausiai rajone žmones agituoja „darbiečiai“. „Darbo partija visuose kaimuose buvo, į kiekvienus namus užėjo pasikalbėt, jei nerado žmonių – lankstinukų krūvą už rankenos užkišo. Tie, kurie daugiausia laksto, žmones ir įtikina. Yra daug tokių, kurie nesupranta, už ką balsuoti, tereikia gražiai paprašyt, pasakyt partijos numerį, ir jie balsuos“.

Juodas ministerijos BMW nurūksta tolyn pro auksaspalvius rudens medžius. Keliu pėdina pora įkaušusių vyriškių: „Žada jie, žada, bet ir aš galiu pažadėt kalnus, o po to nieko nedaryt. Nežinau, už ką balsuosiu. Užmerkęs akis besiu į kurią nors partiją pirštu“.

Sekmadienį prie balsadėžių ateis daug tokių nusivylusių ir jie, nieko nesitikėdami, pažymės biuletenį – vedini atsitiktinumo. Paskui, kalbėdami apie išrinktuosius, rodys nešvankius gestus. Gyvenimas tęsis – taip, kaip visada.

http://www.lrytas.lt/-12234893271221356948-p1-seimas-2008-rinkim%C5%B3-nuotaik%C5%B3-purnu%C5%A1k%C4%97se-inturk%C4%97je-ir-kitur-simbolis-ne%C5%A1vankus-gestas-3-video.htm

Respublikonų kandidatas į JAV prezidentus Johnas McCainas pažadėjo ginti Baltijos valstybes. Jis viešai vadina Rusiją blogio imperija ir ragina išmesti ją iš Didžiojo aštuoneto. Jo konkurentas Barackas Obama nusiteikęs taikiau. Ar tai reiškia, kad Lietuvai būtų naudingiau, jei Amerikoje prezidentautų kategoriškasis J.McCainas?

Apie tai, kuris Amerikos prezidentas gebėtų tramdyti vis labiau agresyvėjančią Rusiją, lrytas.lt kalbėjosi su politologu, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytoju Nerijumi Maliukevičiumi, neseniai apsigynusiu disertaciją apie Rusijos informacijos politiką posovietinėje erdvėje.

***

– Kuris JAV prezidentas būtų naudingesnis lietuviams – B.Obama ar J.McCainas?

– Lietuvai būtų naudingiau, jei Amerikos prezidentu taptų Johnas McCainas. Jo politika Rusijos atžvilgiu nors ir kieta, bet nuosekli. Jau keleri metai jis viešai palaiko Rusijos opoziciją, jo žmona Gruzijos įvykių metu vyko į Gruziją teikti humanitarinės paramos.

Buvo labai įdomu stebėti Amerikos rinkimų situaciją Gruzijos-Rusijos konflikto metu. Pirmasis pasisakė J.McCainas, net George’as W.Bushas aiškų pareiškimą suformulavo vėliau. Rodyti save kaip politiką, gebantį vadovauti krizinėse situacijose, yra šio kandidato koziris.

Vėliau B.Obama pasekė konkurento pėdomis ir taip pat labai griežtai pasmerkė Rusiją. Tačiau šis kandidatas apie tarptautinę politiką konkrečiai kalba nedaug, jis tik yra pasakęs, kad JAV turėtų vykdyti daugiašališką politiką.

– Tačiau ir Rusijoje yra kalbų, kad Kremliui būtų naudingesnis J.McCainas, nes jis yra labiau nuspėjamas.

– Griežtai kalbantis J.McCainas tikrai gali pasitarnauti Rusijos jėgos struktūrų klanui, kuriam būtinas agresyvių Vakarų įvaizdis. Kalbama, kad Rusija per konfliktą Gruzijoje pralošė informacinį karą, tačiau Kremliui to ir reikia.

Mes per lėtai suprantame kai kuriuos dalykus. Penkerius metus iš eilės Rusijos visuomenėje buvo daromos apklausos, kokie yra pagrindiniai jos priešai. Lietuviai, sužinoję rezultatus, šypsojosi, nes didžiųjų priešų sąraše buvo Lietuva, Latvija, Estija, Gruzija, Amerika.

Po konfliktų Estijoje ir Gruzijoje tai tapo nebejuokinga. Matome, kad iš pradžių kuriamas priešų įvaizdis, o po to imamasi ir realių veiksmų.

Net ir autoritariniam režimui reikia legitimizuoti savo valdžią. Rusija išgyvena postimperinį laikotarpį, ir žmonės jaučia natūralią nuoskaudą. O jei randi priešą, gali “apginti” visuomenę ir tapti pats geriausias.

Kaip kaimynams su tokia šalimi elgtis? Jeigu Kremlius jau apsisprendė, kad konfliktinės situacijos jam pačios naudingiausios, bandymas gražiai šnekėti būtų priimamas kaip nuolaidžiavimas.

Jei įsivaizduoju, kad tik aš vienas esu geras, bet visi aplink yra priešai, o jie šypsosi ir gražiai bendrauja, aš jų elgesį vis tiek priimsiu kaip klastą. Vis tiek jie man yra priešai. Šypsosi, tačiau tikslai yra blogi.

– Tačiau jei J.McCainas imsis griežtų priemonių Rusijai auklėti, kas bus?

– Jeigu pasirenkama priešiškų įvaizdžių abipusė komunikacija, galiausiai ji virsta realia konfrontacija, jeigu niekas to proceso nesustabdo.

– O kas gali sustabdyti?

– Abi pusės. Tik abi pusės – ir Rusija turi atsisakyti agresyvios politikos, ir kita pusė pasielgti atitinkamai. Jeigu tik viena pusė nusileis, agresyvioji pusė tai priims kaip silpnumą.

Tarkime, tarp mūsų dviejų vyksta konfliktas. Aš jus bandau agresyviai spausti, ir jūs pasiduodate – tuomet jūs man atrodysite silpnesnė. Bet jeigu besiginčydami nuspręsime, kad bala nematė tos temos, tada kažkoks atitirpimas įvyks.

– Tai reiškia, kad viskas priklauso nuo Rusijos elgesio?

– Taip. Iniciatyva yra rusų rankose.

Pasižiūrėkite, ką jie daro, kol Vakarai tariasi, kokias būtų galima sankcijas pritaikyti. Išsižiojęs klausiau, kaip rusai patys pirmi ėmė aiškinti, kad jie patys nutrauks bendradarbiavimą su NATO, kad Pasaulio prekybos organizacija jiems nebeaktuali. Šaltojo karo su Vakarais jie taip pat nebijo – jei Europai reikia, prašom.

Rusija dabar chuliganiškai žaidžia „va bank“. Vos tik Rusijos Dūma paragino Dmitrijų Medvedevą pripažinti Pietų Osetiją ir Abchaziją, pasipylė ekspertų prognozės, kad Rusijos prezidentas temps laiką, grasins pripažinti šiuos regionus, ir tai bus jo įtakos įrankis. Tą pačią dieną visi išsižiojo – D.Medvedevas pasirašė dekretą dėl Pietų Osetijos ir Abchazijos pripažinimo.

Vadinasi, Rusija dabar yra pakylėjime, ji pajuto, kad gali spausti, ir jos niekas nestabdo.

– O užsienyje esantys rusų pinigai? Gal tai gali būti stabdys? Girdėjau samprotavimų, kad Rusija rimtai nekariaus, nes per daug vilų oligarchai Vakaruose prisistatė.

– Taip, manau, kad yra daug tiesos šitame pasakyme. Apie tai, kad pagrindinis įrankis, kuris gali paveikti Rusijos politikus ir oligarchus, yra būtent jų pinigai užsienyje, viena pirmųjų prašneko Rusijos žurnalistė Julija Latynina.

Dėl to aš laikausi nuomonės, kad Rusija neketina atkurti globalios imperijos. Kremlius sprendžia visai kitas problemas. Jėgos struktūros Rusijoje, kurioms atstovauja V.Putinas ir kiti, siekia išlaikyti valdžią, kuriai legitimumo visada trūko. O Vakarų ekspertams sunku suprasti, ko siekia Kremlius.

Dabartinei Rusijos valdžiai tereikia mažo konflikto su maža valstybe, bet dideliu virtualiu priešu. To užteks. Totalios branduolinės konfrontacijos arba tokio Šaltojo karo, koks buvo praėjusiame amžiuje, rusams nereikia.

– O kas nutiks, jei Amerikoje ims prezidentauti B.Obama? Ar Lietuva gali būti palikta likimo valiai?

– Tokių garantijų Lietuvai, kurias deklaruoja J.McCainas ir jo patarėjai, iš B.Obamos stovyklos neturime. Žinoma, mes esame Europos Sąjungos ir NATO nariai, yra penktas straipsnis, pagal kurį mus privalėtų ginti, jei kas pultų. Tačiau jei ir Europa, ir Amerika bus linkusios į kompromisus, nebeliks atsvaros agresyviai atgimstančiai Rusijos galiai.

B.Obama deklaruoja, kad svarbu yra daugiašališkumas, dialogai, diplomatija. D.Medvedevas savo „penkių punktų“ užsienio politikos deklaracijoje taip pat pareiškė, kad Rusija sieks daugiašališkumo, daugiapolės tarptautinės sistemos su įvairiais įtakos centrais. Taip Baltijos valstybės vėl gali sugrįžti į Rusijos įtakos sferą. Pasipriešinti tokiam scenarijui vieni mes nesugebėtume.

Suprantama, kad nebus taip, jog B.Obama visiškai nesikiš į konfliktines situacijas su Rusija, o J.McCainas viską visada spręs kietai.

Abu kandidatai į prezidentus turi puikiai mūsų regioną išmanančias patarėjų komandas: J.McCainui patarinėja Robertas Kaganas, kurio brolis neseniai ragino NATO stiprinti Baltijos valstybių gynybinius pajėgumus, o tarp B.Obamos rėmėjų galime aptikti garsųjį politologą Zbigniewą Brzezinskį.

– Kaip Rusija reaguotų į B.Obamos laimėjimą? Tuomet nebeliktų stipraus priešo, kuriuo galima visuomenę bauginti.

– Net ir taikiai nusiteikusį B.Obamą Kremlius sugebėtų paversti priešu. Nepanašu, kad Rusijos valdžia pakeistų strategiją – priešų apsiaustos tvirtovės įvaizdis tapo efektyviausiu šios šalies vidaus politikos įrankiu. Kitas variantas būtų kurti valstybėje tokią politinę, ekonominę, socialinę sistemą, kad žmonės būtų natūraliai patenkinti ne tik Maskvoje, bet ir regionuose, kad ir etninės mažumos – čečėnai, ingušai būtų patenkintos. Kovoti su priešais lengviau.

– JAV taip pat turi daug vidaus problemų. Galbūt amerikiečiams būtų naudingiau, kad prezidentu taptų B.Obama, kuris žada ne kariauti, bet vidaus reikalais rūpintis?

– Amerikai būtina spręsti ekonomikos krizės problemas. Panašu, kad šį darbą amerikiečiai labiau linkę patikėti B.Obamai. Daug politologų šneka, kad Gruzijos karas parodė, jog JAV nebėra globalios politikos hegemonas. Amerika persitempė. Nuo rugsėjo 11-osios buvo sprendžiami globalūs klausimai. Visi ištekliai – ir kariniai, ir ekonominiai buvo metami į Iraką, Afganistaną, islamo pasaulį. Per Irako konfliktą Amerika prarado ir patrauklumo galią. Ji veikė vienašališkai ir taip prarado nemažai sąjungininkų Europoje.

Mums blogai tai, kad kai Amerikos pajėgos yra kituose frontuose, nėra galimybių apginti, pavyzdžiui, Gruzijos. Amerikiečiai gruzinams davė žodinių garantijų, davė jų ir sąjungininkams Rytų Europoje. Tačiau kyla vis daugiau klausimų, ar Amerika tikrai panaudotų kietąsias priemones, kurios sustabdytų agresyvią Rusiją?

Rusija stiprėja. Kol kas nesimato, kad Amerika galėtų tą procesą sustabdyti. Ir labai sunku atsakyti, kuris kandidatas į prezidentus, tapęs JAV lyderiu, galėtų atkurti Amerikos galią.

– Mums aktualiausias klausimas – kaip Lietuvai elgtis? Po griežto Lietuvos pasisakymo apie Gruzijos įvykius atsirado bailiai bauginančių – štai dabar tapsime Rusijos priešais, štai dabar mūsų ekonomika nuo to kentės.

– Bet juk mes jau ir taip keleri metai esame tarp didžiausių Rusijos priešų, o „Družba“ naftotiekis iki šiol “remontuojamas”. Svarbu suvokti, kad šią situaciją didžia dalimi nulėmė ne mūsų veiksmai. Ne mūsų norai ir geros intencijos ją pakeis.

Kryptingos konfrontacijos su Baltijos valstybėmis politikos užuomazgas Rusijoje galime aptikti jau 2003 metais, kai Modesto Kolerovo vadovaujama žinių agentūra „Regnum“ pradėjo organizuoti iš pirmo žvilgsnio nekaltus karikatūrų apie Antrąjį pasaulinį karą konkursus, kuriuose prizus laimėjo piešiniai, kur Baltijos valstybių lyderiai vaizduojami su svastikomis stovintys nacių koncentracijos stovyklų fone.

Vėliau atsirado dokumentinių filmų, knygų ir kitokios propagandinės produkcijos, skirtos “baltiškojo neofašizmo” temai.

Tai buvo strateginis pasirinkimas, artėjo 2005 metai – pergalės Antrajame pasauliniame kare jubiliejus. Fašizmas rusams yra paties didžiausio blogio įsikūnijimas. Ir jeigu propagandiškai sugebi šiuos dalykus susieti, tai žiūrėk, ir turi Baltijos valstybes didžiausių visuomenės priešų sąraše.

Žodžiu, Lietuvos elgesys čia nedaug lemia, situaciją, jei norėtų, galėtų pakeisti tik pati Rusijos valdžia.

Mūsų veiksmai atrodo logiški – griežti pareiškimai apie Rusijos veiksmus Gruzijoje gali atkreipti europiečių dėmesį į tai, kokias problemas gali sukelti agresyvi Rusija. Senoji Europa neturėjo patirties gyventi rusų okupuota. O mes iš istorijos žinome, kaip tragiškai gali pasibaigti nuolaidžiavimų ir nutylėjimų politika.

Tačiau negalima „užsiciklinti“ ties viena strategija. Buvusio užsienio reikalų ministro Povilo Gylio raginimai nebūti rusofobais ir konservatorių Rusijos sulaikymo strategija yra du kraštutinumai.

Tiesa yra kažkur per vidurį. Strategijos gali būti kelios – gali būti agresyvi, gali būti nuosaiki. Ir jos gali būti derinamos. Gali Europa elgtis nuosaikiai, Amerika – kietai, ir jos abi atlaikyti agresyvią Rusiją. Vienu laikotarpiu gali veikti viena elgesio strategija, o kitu laikmečiu visiškai netikti. Dabar, kai Gruzijoje dar nesibaigė konfliktas, nuolaidžiavimų strategija netinka, nors kitu atveju ji gal ir veiktų.

www.lrytas.lt

Auksiniai pažadai prieš rinkimus, o po rinkimų – šnipštas. Nors šįmet nemokamais saldainiais partijos gundyti negali, pažadukų nė kiek ne mažiau. Dauguma partijų programų – beprasmių šūkių rinkiniai. Kokiems rinkėjų interesams partijos atstovauja, nė pats nelabasis nepajėgtų suprasti.

Ar tokia rinkimų agitacija yra normali? Kaip kandidatai save reklamuoja senesnes demokratijos tradicijas turinčiose Vakarų šalyse? Ką pamiršta politikai, norėdami į savo pusę patraukti rinkėjus? Šiuos klausimus lrytas.lt uždavė Mykolui Katkui – komunikacijos agentūros „VRP|Hill & Knowlton“ direktoriui.

***

– Dauguma partijų žada aukso kalnus, bet nesiteikia paaiškinti, kokios antgamtinės jėgos tuos pažadus įgyvendins. Ar tokia agitacija demokratinėje visuomenėje yra normalus dalykas?

– Bėda yra tai, kad lietuviškas populizmas yra niekuo nepagrįstas. Yra daug ciniškų pažadų, kurie duodami nusispjovus į realius faktus. Pavyzdžiui, tikinama, kad partija trigubai padidins algą gydytojams arba mokytojams.

Visose valstybėse rinkimų agitacijos metu populizmo netrūksta. Ir Arnoldas Schwarzeneggeris, ir demokratų kandidatas pirminiuose rinkimuose į JAV prezidentus Johnas Edwardsas rinkimų kampanijos metu kalbėjo amerikiečiams populistiškai.

Tačiau jų šnekos buvo paremtos ekonomikos ir politikos ekspertų mintimis, kurios jų populizmui suteikdavo pagrindą.

Lietuvoje populizmas pasiekė tokį lygį, kad kai kurios partijos išvis nieko nebežada. Štai Arūno Valinsko partija tiesiog sako, kad jie yra „faini“ žmonės, kuriuos bus linksmiau Seime matyti.

Tačiau populizmas – tik viena politinio proceso kryptis. Kita kryptis visiškai kontrastuoja su pirmąja. Ikirinkiminį populizmą dažnai keičia porinkiminis biurokratizmas – kalbėjimas biurokratine kalba, siutinančia žmones, kurie nėra politinio proceso dalyviai.

– Ir prieš rinkimus yra politikų, kurie kalba ne visiems suprantama kalba. Štai konservatoriai tvirtina turintys „aiškų planą“. Bandžiau skaityti to ilgo plano kelis skyrius – prisipažinsiu, tikrai ne viską perpratau. Turbūt tai nėra gerai?

– Taip, visi žino, kad konservatoriai turi kažkokį planą, bet niekas nepaaiškina, kas tame plane parašyta. Žinoma, yra gerai, kad jie turi tą planą. Tas didžiulis dokumentas tikrai įspūdingas. Jame išskirtos realios problemos, siūlomi jų sprendimo būdai.

Kitas klausimas, kaip konservatoriams seksis tą planą pristatyti visuomenei. Kaip jie paaiškins, kokie yra pagrindiniai programos punktai, kaip jie susiję su tam tikrų visuomenės grupių norais ir jausmais? Dabar ši vieta kažkokia išskydusi.

Didelė problema, kad „rimtesnės“ partijos su rinkėjais nesikalba ta kalba, kuria reikėtų kalbėtis. Žmonės mato, kad vieni nesugeba paprastai savo idėjų paaiškinti, o kiti žarsto nepagrįstus pažadus. Natūralu, kad tokioje situacijoje rinkėjai yra nusivylę ir supykę.

– Tačiau daug politikų mano, kad neišsilavinusiems rinkėjams neverta rimtų dalykų aiškinti – užtenka pažadėti duonos ir žaidimų.

– Amerikos elitas taip pat dažnai keikia savo vadinamuosius „rednecks“, aiškina, kad jie balsuoja ne už idėjas, o už asmenybes. Tačiau neseniai vienas tyrimas parodė, kad būtent vadinamasis išsilavinęs miestų „elitas“ rinkdamasis kandidatus vertina ne politinius sprendimus, o politiko asmenines savybes. Ir atvirkščiai – būtent vadinamieji „runkeliai“ dažniau yra „vertybiniai“ rinkėjai – jie kur kas dažniau balsuoja už idėjas, o ne asmenybes.

Tokie tyrimo rezultatai daug ką nemaloniai nustebino. Manau, kad panašius duomenis gautume ir Lietuvoje. Juk būtent toje „nesėkmingoje“ Lietuvoje, kurios intelektualai bijo, labiausiai klausomasi bene rimčiausias politines diskusijas Lietuvoje transliuojančio Lietuvos radijo. Negana to, būtent Vilniuje „Tvarka ir teisingumas“ laimėjo pirmąją vietą savivaldybių rinkimuose – niekur kitur Lietuvoje taip ryškiai jie nelaimėjo.

Didžiausia politikų klaida – įsitikinimas, kad rinkėjai yra kvaili. Politikams tereikia išmokti su jais kalbėtis.

Žinoma, dabar įtikinti, kad kažkas gali pasikeisti, sunku. Lietuvių nepasitikėjimas politikais ir valstybe pasiekė kritinį tašką. Paradoksalu, kad per pastaruosius aštuonerius metus ekonomika kilo, tačiau pasitikėjimas politikais ir pačia valstybe tik silpnėjo.

Pamenu, buvo kalbama, kad ta partija, kuri laimės 2004–ųjų rinkimus, ateis amžiams, nes jos valdymo metais augs ekonomika, Lietuvą pasieks Europos Sąjungos parama.

Tačiau, ar kas nors mano, kad Viktoras Uspaskichas ar Gediminas Kirkilas prisidėjo prie ekonomikos augimo? Jokiu būdu. Atvirkščiai, piktinamasi, kad ekonomika taip mažai augo. Pažadai Lietuvoje bėga pirma realybės ir todėl atsiranda tas nuolatinio kritiškumo jausmas.

„Jie visi yra blogi“, – tai pirmas dalykas, kurį galima išgirsti iš apie politiką kalbančių žmonių. Visoms demokratinėms visuomenėms yra būdingas nepasitenkinimas savo politikų veiksmais. Į politikus žvelgiama panašiai kaip į draudimo agentus ar reklamos specialistus – kaip į ne pačios „švariausios“ profesijos žmones.

Tačiau ten visuomenė supranta, kad politikai tiesiog dirba tam tikrą darbą. Lietuviai į politikus anksčiau žiūrėjo kaip į tautos išgelbėtojus, kurie gyvenimą per kelias minutes gali pakeisti, o dabar juos laiko tautos priešais. Didelė meilė virto didele neapykanta.

– Bet ar netinkamas politikų šnekėjimo būdas yra didžiausia problema? Galbūt idėjų, kaip žmonių gyvenimą pagerinti, trūksta?

– Nebūsiu originalus sakydamas, kad didžiausia Lietuvos politikos komunikacinė bėda – nenuoseklumas. Partijos neatstovauja konkrečioms visuomenės grupėms, o stengiasi priimti biurokratiškai teisingus sprendimus.

Dabartinė Lietuva nėra tokia, kokia buvo „prie Smetonos“. Visuomenė skyla į vis mažesnes daleles. Anksčiau žmonės skaidėsi pagal pajamas, darbo pobūdį, tautybę, rasę, lytinę orientaciją. Ir tas vadinamąsias klasikines grupes nelengva pasiekti, tačiau dabar grupės dar įvairesnės.

Štai sutariama, kad 1996 metais Billas Clintonas Amerikos prezidento rinkimus laimėjo atsižvelgęs į naują visuomenės grupę, vadinamą „futbolo mamomis“ (angl. „soccer moms“).

Tai – įvairių pajamų moterys, darančios karjerą ir turinčios vaikų. „Futbolo mamomis“ jas vadino dėl to, kad neturėdamos kur palikti vaikų, vesdavo juos į futbolo treniruotes.

B.Clintonas kalbėjo apie tas problemas, su kuriomis tos moterys kasdien susiduria – kaip vaikus apsaugoti nuo nusikalstamumo, kaip juos auginti. Kaip sakė jo kampanijos strategas Markas Pennas, „jos matė užtektinai vyriausybės savo gyvenime, tačiau galėjo leisti šiek tiek daugiau vyriausybės jų vaikų gyvenime“.

– Įdomu būtų pažvelgti į dabar vykstančią Amerikos prezidento rinkimų kampaniją. Į kokias visuomenės grupes Barackas Obama ir Johnas McCainas orientuojasi?

– Pirmiausia reikėtų šnekėti apie tai, kaip Amerikos rinkėjai skaidosi į grupes. Už demokratus ir respublikonus balsuoja skirtingų grupių nariai. Už demokratus dažniau balsuoja juodaodžiai, ispanų kalba kalbantys katalikai, baltieji dirbantys katalikai vidurio valstijose, netradicinių gyvenimo būdų žmonės, didžiųjų miestų liberalai, jaunimas.

B.Obama sėkmingai „pagriebė“ tas grupes, kuriose yra juodieji, liberalai, studentai ir netradicinio mąstymo žmonės. Hillary Clinton gerbėjai – „ispaniukai“, baltieji dirbantys vyrai katalikai ir moterys.

Dabar didelė B.Obamos problema – kaip patraukti H.Clinton rinkėjus į savo pusę.

J.McCainas yra palyginti liberalus respublikonas. Respublikonus tradiciškai palaiko karo veteranai, vyresni žmonės, tie, kuriems labai rūpi nacionalinis saugumas, žmonės, remiantys stambųjį verslą.

J.McCaino problema – respublikonus remiantys evangelikai protestantai, kurie, skirtingai nei dauguma katalikų, nepritaria abortų laisvei.

Pasirinkęs viceprezidente griežtai abortų klausimu nusiteikusią Sarah Palin jis įgavo evangelikų pasitikėjimą. Taip pat tikimasi, kad S.Palin patrauks dalį H.Clinton palaikiusių žmonių, kuriems J.McCaino pažiūros nėra artimos, bet jie gali balsuoti už moterį, kilusią iš mažo miestelio ir suprantančią paprastų žmonių bėdas.

Čia kalbėjau apie pagrindines grupes, tačiau jas būtų galima skaidyti iki labai mažyčių. Kiekvienas kandidatų žodis yra bandymas rasti aukso vidurį tarp tų rinkėjų grupių. Jie nemano, kad tam tikri veiksmai yra savaime populiarūs arba nepopuliarūs, jie kreipiasi į mažą apibrėžtą rinkėjų grupių ir su ja kalbasi.

Štai Amerikos nacionalinės ginklų asociacijos nariai visuomet balsuoja už tuos, kurie nevaržo ginklų teisės. Ši organizacija į J.McCainą žvelgė skeptiškai. Tačiau kai atsirado S.Palin, kuri palaiko teisę turėti ginklą ir pati yra aistringa medžiotoja, asociacija entuziastingai ėmė palaikyti S.Palin ir J.McCainą.

Taip rinkimų programa tampa ne beprasmių šūkių rinkinys, kaip dažnai Lietuvoje atsitinka, bet labai konkrečiai atspindi visuomenės grupių interesus.

– O gal problema ta, kad Lietuvoje nėra stiprių pilietinių organizacijų?

– Tikrai juokinga, kad Lietuvoje yra bene viena pilietinė organizacija, kuri visiems atstovauja – ir žaliesiems, ir mažoms kaimo bendruomenėms. Lietuvoje mes turime palyginti gerai organizuotas verslo grupes, kurios žino, ko joms reikia, o pilietinio spaudimo grupės yra labai silpnos.

Amerikoje ir Europoje pilietinės organizacijos yra didelė lobistinė jėga. Jos spiečiasi apie partijas, daro įtaką tų partijų doktrinoms, po rinkimų siūlo įstatymų projektus. Tokių organizacijų parama ir partijoms gali būti labai naudinga.

B.Obamos rinkimų kampanija parodė, kad iš didelio rėmėjų skaičiaus galima surinkti fantastiškas sumas. Įsivaizduokite, kad Lietuvoje trys šimtai tūkstančių gyventojų paaukotų po penkiasdešimt litų partijai, jausdami, kad jos atėjimas į valdžią pagerins jų gyvenimą ir aukodami pinigus jie apsaugos savo kandidatus nuo didžiojo verslo įtakos. Ta partija turėtų biudžetą, kurių užtektų sėkmingai rinkimų kampanijai.

– Tačiau į kažkokius rinkėjus Lietuvos partijos juk orientuojasi. Ar išskirtumėte bent vieną gerą lietuviškos rinkiminės agitacijos pavyzdį?

– Šia prasme man įdomu stebėti tai, ką daro Liberalų sąjūdis. Panašu, kad po ilgo blaškymosi jie nori atsigręžti į pamatus, grįžti prie tikrųjų liberalių vertybių – apklausos rodo, kad Lietuvoje yra pakankamai liberalioms idėjoms pritariančių žmonių. Jie tvirtina esantys vieninteliai tikri liberalai. Žinoma, kitas klausimas, ar atėję į valdžią jie tokie galėtų išlikti. Tačiau programa konkreti ir gali būti, kad jiems pavyks suaktyvinti liberaliai nusiteikusius rinkėjus. Tik nežinia, ar tokia agitacija prasidėjo ne pernelyg vėlai.

– Ką manote apie konservatorių apsisprendimą jungtis su krikščionimis demokratais? Yra samprotaujančių, kad susijungimas buvo klaida, nes taip jie atbaidė liberalesnius rinkėjus.

– Konservatoriai per šiuos rinkimus turėjo du kelius, kuriais galėjo eiti. Pirmoji kryptis buvo rizikingesnė, bet atnešanti daugiau galimybių pakartoti 1996 metų rinkimų sėkmę. Buvo galima slinktis į centrą. Centro elektoratas Lietuvoje labai platus – tai yra tie rinkėjai, kurie paprastai balsuoja už Valdą Adamkų. Jie paprastai palaiko įvairias partijas – ir liberalus, ir liberalcentristus, ir socialliberalus, ir net „darbiečius“.

Akivaizdu, kad galimybė laimėti rinkimus pasislenkant į centrą, būtų buvusi didelė. Tėvynės sąjunga yra viena labiausiai gerbiamų partijų – nemėgstamų, bet gerbiamų. Dauguma žmonių supranta, kad ekonominės krizės sąlygomis konservatoriai yra tie, kurie galėtų suvaldyti valstybę.

Antroji rinkimų strategija – būti dar konservatyvesniems ir taip patraukti katalikiškai nusiteikusius rinkėjus, kurie, nusivylę konservatoriais, nebalsavo, balsavo už mažesnes dešiniąsias partijas arba net balsavo už R.Pakso partiją. Akivaizdu, kad susijungdami su krikščionimis demokratais, konservatoriai ir pasirinko būti labai konservatyvūs. Tai rodo ir jų kampanija už tradicinę šeimą, kova su alkoholio vartojimu.

Pavasarį prognozavau, kad šiuos rinkimus gali laimėti tiek Tėvynės sąjunga, tiek „Tvarka ir teisingumas“. Dabar manau, kad konservatoriai gerokai save apribojo. Jiems pakenkė ir televizijos reklamos uždraudimas – dabar jie turi mažiau galimybių patys formuoti pokalbių turinį, nes daugumai žurnalistų ši partija nėra įdomi.

– Manote, kad dabar „Tvarka ir teisingumas“ yra lyderiai?

– Taip, „Tvarka ir teisingumas“ – šių rinkimų favoritas, bent jau daugiamandatėje apygardoje.

Yra keistas dalykas, kad visuomenės apklausos paprastai rodo per mažus šios partijos reitingus. Po R.Pakso apkaltos lietuviai vengė prisipažinti, kad jie remia susikompromitavusį politiką, jie paprastai sakydavo palaikantys kitas partijas.

„Tvarkdarių“ skrydžiui gali pakenkti nebent V.Uspaskicho ar A.Valinsko partijų populiarumas. Žinoma, dėl dalies tradiciškai mąstančių bei katalikiškai nusiteikusių rinkėjų vyks ir savotiška TT konkurencija su konservatoriais. TT iš esmės yra dešiniosios pakraipos partija – jie akcentuoja patriotinį auklėjimą, socialinį teisingumą, „tvirtos rankos“ naudą. Panašu, kad didelę įtaką jiems darė Lenkijos pavyzdys.

Po R.Pakso apkaltos jo partijos atstovai bijojo kaip teigiamą pavyzdį minėti rusus. Dabar jie pradėjo kalbėti, kad nereikia „padlaižiauti“ Amerikai, geriau būti savo likimo kalviais – matyt, taip tikisi rusų rinkėjų palankumo.

– Kaip Rusijos invazija Gruzijoje pakeitė Lietuvos rinkimų padangę?

– Tai vienareikšmiškai sustiprino konservatorius. Kilus karo grėsmei, Amerikoje žmonės balsuoja už respublikonus, o Lietuvoje – už ką gi daugiau, jei ne už konservatorius. Iš patirties žinome, kad geriausiai su rusais derasi labai nemėgstamas V.Landsbergis.

Tačiau nenuostabu, kad ir R.Paksas, ir V.Uspaskichas apie Rusijos agresiją neigiamai nekalba. Lietuvoje yra daug žmonių, kurie mano, kad pas mus nėra tvarkos, o Rusijoje yra tvarka ir geriau su rusais nesipykti.

Lietuvoje daug žmonių nuolat žiūri rusiškus televizijos kanalus ir, galima sakyti, gyvena rusiškoje informacinėje erdvėje. Todėl Rusijos propaganda kelia didžiulį nerimą – propaganda yra įkyrus dalykas, žmonės ima ieškoti būdų, kaip prie jos prisitaikyti. Vienas būdų – savo valstybės niekinimas

Lietuva yra maža valstybė, ir mūsų visuomenei daro įtaką du didžiuliai informaciniai laukai – Amerikos ir Rusijos. Tuose galinguose informacijos srautuose lietuvių valstybingumo srautas yra labai menkas. Dėl to lietuviui ir kyla jausmas, kad jis nebežino, kur ta mūsų valstybė eina.

www.lrytas.lt

Įsivaizduokite šalį, kurioje kiekvienas žmogus galėtų tapti ministru ir imti kyšius. Teatro režisierius Cezaris Graužinis apie tokio valdymo naudą aiškina labai rimtai: „Kuo daugiau žmonių paklius į valdžią, tuo ramesni jie bus. Atsiras rinkos konkurencija kyšių sektoriuje“. Tik akyse lakstantys šelmiai velniukai išduoda – taip spektaklio „Lietuvos diena“ kūrėjas pokštauja.

Tačiau netrukus šneka tampa rimta – apie lietuviškus stereotipus, apie skandinaviškos tolerancijos minusus, apie kritiką ir pagyrimus, apie sąmoningą džiaugsmo trupinėlių ieškojimą kiekviename žingsnyje.

***

– Paklausti, kas Lietuvoje blogai, žmonės gali šnekėti nesustodami. O gal galite pasakyti, kas Lietuvoje yra gerai?

– Graži gamta. Moterys labai gražios. Ir šiaip žmonės aukšti, gražūs. Kultūrinis gyvenimas vyksta. Miškai dar neiškirsti. Upės teka. Vilniaus senamiestis dar nesugriautas.

Manau, viskas priklauso nuo žmogaus apsisprendimo ir jo pozicijos į aplinką. Su aplinka galima konfliktuoti, galima ją kritikuoti nekonfliktuojant, kas dažniausiai dabar ir daroma, galima viską keikti ir niekinti, galima užsidėti rožinius akinius ir aiškinti, kaip viskas gerai ir tuo būdu gausinti melą.

Viskas priklauso nuo požiūrio, kurį arba išsiugdai, arba surandi. Burbėti, kad viskas blogai, nesunku. Tačiau kvaila gyventi valstybėje, už kurios kūrimą esi truputėlį atsakingas ir vien tik „varyti“ ant jos. Juk pagyrimas turi daug daugiau jėgos negu baisiausia kritika.

– Tačiau dažnas lietuvis mąsto, kad už jo gyvenimą atsakinga valdžia, o jis pats, vargšas, bejėgis kažką pakeisti.

– Tipiškas graikas irgi tiki valdžia, nori, kad ji padidintų pensijas ir sumažintų mokesčius. Ispanas – lygiai taip pat. Prancūzai, patikėkit manim, iš valdžios labai daug ko nori. Gal tik skandinavai rečiau kaltina valdžią, nes jie gyvena socializmo sąlygomis ir jaučiasi socialiai saugūs. Lietuvoje žmonės jaučia baimę dėl savo ir vaikų ateities.

Galbūt socialinio saugumo sistemos nėra dėl to, kad į valdžią eina kompleksuoti žmonės. Galbūt jie blogai gyveno vaikystėje, gal mažai ananasų ar bananų valgė, dabar jie veržiasi į politiką ir nori ten praturtėti. Žinoma, jų praturtėjimas ir socialinės saugos organizavimas nesusieina.

– Stop - štai ir jūsų kalba jau pradeda panėšėti į burnojimus. Matyt, kartais neįmanoma neburnoti.

– Na, o kas čia blogo? Kuo daugiau žmonių paklius į valdžią, tuo ramesni jie bus. Reikėtų mūsų Seimą vietoj kokio Žalgirio stadiono pastatyti, kad jame būtų koks dešimt tūkstančių vietų. Kad visi, kurie yra kompleksuoti, galėtų ten eiti.

Manau, tai būtų labai pozityvus projektas. Žmonės labiau tikėtų Seimu, nes pradėtų nebeatskirti veidų, nebežinotų, kuris lietuvis yra parlamentaras, o kuris ne. Dar siūlyčiau ministerijų skaičių padidinti, kad daugiau žmonių galėtų būti ministrai ir viceministrai. Jei yra kokia nors mažytė inspekcija, reikia pavadinti ministerija.

Tada visi, kurie sako, kad valdžia bloga, galėtų eiti ir valdyti. Būtų kaip senovės Ispanijoje – ten, kai reikėjo gintis nuo maurų, karalius skatino žmones eiti į karą, dovanodamas idalgo titulą. Ariantis žemę valstietis žinojo, kad jei nueis kariauti, taps aristokratu. Prisiveisė ten tų idalgų daugybė.

Kyšiai valdininkams turi mažėti, bet jų turi daugėti. Tada prasidėtų visai kitoks finansų cirkuliavimas. Kai kiekvienas turėtų praktinę galimybę imti kyšius, sumažėtų socialiniai kontrastai. Kyšius duotų ne tik už posto svarbą, bet už gebėjimą jų išsireikalauti. Atsirastų rinkos konkurencija kyšių sektoriuje.

– O kokią algą tokiems parlamentarams ir ministrams reikėtų iš biudžeto mokėti?

– Nežinau. Nesijaučiu kompetentingas toliau rašyti verslo planą ir jį struktūriškai pagrįsti - tą ekonomistai turėtų daryti. Aš dėstau tik ideologinius principus. Kiekvienam lietuviui reikėtų suteikti praktinę teisę būti valdžioje. Nemanau, kad visi žmonės to norėtų. Kiti liktų savo sode su kauptuku dirbti.

– Pokštaujate. Bet juk iš esmės kalbate apie demokratijoje egzistuojančią teisę kiekvienam piliečiui dalyvauti valstybės valdyme.

– Jei rimtai, tai manau, kad lietuviai yra pakankamai protingi žmonės ir jie bent jau intuityviai supranta, kad demokratinė sistema būna pasakose. Tai neveikiantis principas. Yra feodalizmo bruožų, yra anarchijos bruožų, yra komunizmo bruožų – koks skirtumas, kaip tą sistemą įvardysi. Svarbiausia žinoti, kad tokia demokratija, kokią mums bando parduoti, yra neįmanoma.

Žmonių suirzusios nuotaikos gali atsirasti iš to, kad yra labai daug tokio ne visai teisingo kalbėjimo. Tarkim, kalbama apie Lietuvos nepriklausomybę. Manau, Lietuva tokia nėra ir neturi šansų tokia būti. Ir nėra čia nieko tragiško. Maža valstybė visada priklausys nuo vienos ar kitos didelės jėgos. Tačiau tada ir nereikia žmonėms smegenų pudrinti. Sakykime, kad mes renkamės priklausomybę, bet tą, kuri geresnė, diskutuokime, kas mums, kaip tautai, naudingiau.

Jei tokių ne visai teisingų formuluočių būtų mažiau, būtų mažiau ir tų kompleksų. Beje, rusiški ar amerikoniški kompleksai man neatrodo gudresni negu lietuviški.

Rusai mano, kad gali sėdėti šūde visą gyvenimą, bet jaustis laimingi vien dėl to, kad jie yra patys stipriausi ir pas juos yra pati geriausia kultūra pasaulyje – Fiodoras Dostojevskis, Antonas Čechovas, nesvarbu, kad niekada jų neskaitė. O amerikiečiai įsivaizduoja esą patys teisingiausi, nes ten ten – Amerika.

– Bet tai kaip žmonėms gyventi? Kelti revoliucijas, keisti sistemą?

– Reikia savo sode dirbti ir žiūrėti, kaip noksta uogos. Kažkas ten šūkauja per tvoras, laiką gaišta, o tu geriau kokį filmą namie pasižiūrėk. Kliūtys ir didingi pavyzdžiai – du dalykai, kurie padeda žmogui pasiekti laimę. Didingi pavyzdžiai traukia, o kliūtys kiekvienam pasiekimui suteikia prašmatnumo ir vertės.

Voltaire’as taip sakė – darbuokitės savo sode. Taip galima rasti didžiulį džiaugsmą, sukurti nedidelę savo respubliką. Ir aš taip idealistiškai įsivaizduoju, kad tokios šviesios, izoliuotos nuo chaoso respublikos galėtų bendrauti tarpusavyje ir taip pamažu viskas keistųsi.

– Jūs čia kalbate apie žmones, kurie patys geba savo gyvenimą kurti. Tačiau ir aplinka daug ką lemia. Štai juk visi kalba, kad Skandinavijoje žmonės geresni ir laimingesni.

– Tai dar vienas stereotipas. Skandinavai tiesiog tobuliau meluoja kitiems ir sau. O kai jie sau meluoja, jie to net nesupranta, ir tai yra tragedija. Nemažai laiko praleidau Skandinavijos šalyse ir iš pradžių man labai imponavo dėmesys žmogui – viskas ten turi būti aptariama pozityviai, pagarbos oponentui daug daugiau negu Lietuvoje.

Tačiau tai išviršinė pagarba. Kai toks statistinis skandinavas sulaukia penktadienio ir bare nusilaka, jo liežuvis atsipalaiduoja ir iš jo gali išgirsti tiek „brudo“. Pasirodo, jis šypsodamasis savyje kaupė pragarą.

Taip, sutinku, skandinavai labiau tiki savo valstybe – jie stipriau nei lietuviai tiki, kad kiekvienas yra už savo visuomenę atsakingas.

Lietuviai ironiškesni, jie į visuomenę ir valstybę dažnai žiūri nihilistiškai. Tačiau nesakyčiau, kad skandinaviškas požiūris yra geras, o lietuviškas – blogas.

– Kodėl? Kaip į lietuvišką netoleranciją ir nihilizmą įmanoma žvelgti pozityviai?

– Skandinavų smegenis galima praplauti daug lengviau negu kuo nors įtikinti lietuvius. Ir dėl to lietuviai išlošia.

Tai, kad Lietuvoje yra mažiau tolerancijos aplinkiniams ir lengviau kritikuojama, kartais irgi yra gerai. Štai skandinavai kolegos menininkai džiaugiasi kiekvienu tavo padarytu darbeliu. Pasisekė – džiaugiasi, nepasisekė – vis tiek džiaugiasi. Meluoja, bet džiaugiasi. Lietuvoje suras, kaip tau įgelti, net jei kažką labai gerai padarysi. Ir čia aš matau pozityvų dalyką – taip dirbdamas esi priverstas tobulėti, tave provokuoja kovai. Pas mus turi padaryti geriau negu gerai, kad būtų gerai, o ne šiaip užsiiminėti kokia nors saviraiška. O Skandinavijoje tu atsipalaiduoji. Tingumas atsiranda.

– Tačiau ankstesniuose interviu pats esate minėjęs, kad kurti spektaklius Skandinavijoje yra daug geresnės sąlygos.

– Jei nebūčiau tam tikru laiku pradėjęs karjeros Skandinavijos teatruose ir teatro mokyklose, gal jau seniai būčiau profesiją pakeitęs. Bet nemanau, kad tai yra Lietuvos kaltė. Kažkaip vienu metu buvo smagu savotiškai pailsėti ir susidurti su kitokiu gyvenimu. Tomis pačiomis energijos sąnaudomis, kurių reikia sukurti spektaklį Lietuvoje, gali sukurti tris ne mažiau blogus Švedijoje ar Suomijoje.

Tačiau aš dabar čia kalbu lyg būčiau gyvenęs Skandinavijoje. Nebuvo taip. Visuomet dirbau Lietuvoje su savo grupe, tik tuo pačiu metu ir Skandinavijoje apie dešimt spektaklių pastačiau.

Tai, kad ten nėra geriau, rodo mano nenoras toliau sieti kūrybinį likimą su Skandinavijos šalimis. Buvo periodas, kai ten man buvo gerai, dabar mano santykis pasikeitė.

– Sakote, kad nuo pagyrimų žmogus aptingsta, bet pokalbio pradžioje minėjote, kad pagyrimai turi daugiau jėgos negu kritika.

– Girti reikia motyvuotai. Skandinavai giria nežinia už ką – tiesiog taip priimta, jei negiri, tai esi negeras žmogus.

Tačiau tu surask už ką pagirti. Tai labai gerai suvoki, pradėdamas dėstyti studentams. Taigi iš pradžių jie viską daro blogai. Bet jei sakysi – tu nemoki vaidinti, tavo idėjos kvailos, viskas blogai, – jis nieko nesupras. Jei visąlaik sakysi „viskas gerai“, tai kils klausimas, kas gerai, ar iš viso viskas gerai ir jau nebereikia augti, tobulėti.

Kažkas konkrečiai turi būti gerai. Tu pamatyk, kad jis buvo žavingas dvi sekundes, kai susimąstė ir pažvelgė pro langą. Ir tada sakyk: tu, žmogau, esi be galo įdomus, kai nuoširdžiai susimąstai ir žvelgi pro langą.

Ir jis žinos, kad tai jo stiprybė, atsiras mažytė, degtukų dėžutės dydžio platforma, ant kurios jis galės atsistoti. Vėliau prie tos degtukų dėžutės turi pridėti antrą ir žiūrėk, po kelerių metų po kojomis jau bus didelės grindys, ant kurių galima šokti.

Ir kritika, ir pagyrimai gali būti blogai. Pats pozityvus elgesys nėra vertybė, jis labai lengvai išvirsta į dvasinę ir intelektualinę impotenciją. Svarbu yra nuolat ieškoti motyvų, tikrų motyvų elgtis pozityviai. Galbūt žmonės Lietuvoje per mažai tų motyvų pozityviam mąstymui ieško.

– Kaip išmokote to džiaugsmo ieškoti? Negi visada toks optimistas, visur gėrį matantis, buvote?

– Aišku, ne. Aš būnu piktas, agresyvus. Tačiau kažkada ėmiau ir susirūpinau savo gyvenimo kokybe. Ir pamačiau, kad gyvenimas ima labai sparčiai, tiesiog stebuklingai gerėti, kai imi sąmoningai ieškoti gražių ir gerų dalykų. Tokių mažyčių, tokių trupinėlių išbarstytų.

Tu surask gyvenimo džiaugsmą ir jį pagrįsk, kad jis būtų įtikinantis, užkrečiamas – čia labai įdomus uždavinys.

www.lrytas.lt

„Bjaurybe, eik tu po velnių, man juk irgi sunku gyventi“, – tokios mintys, nors ir neištariamos garsiai, neretai sukasi vadovų galvose, kai pavaldiniai prašo didesnio atlyginimo. Dabar, kainoms nepaliaujamai kylant, o ekonomikai lėtėjant, daugelyje kontorų atmosfera gali tapti lyg pragare.

Vienintelė išeitis vadovams – suvokti, kad darbuotojus motyvuoja ne tik pinigai. „Stebina vadovų tvirtinimai, kad pavaldiniai darys tik tai, už ką jiems mokėsi“, – mokymus apie vadovavimą vedanti Aušra Meškauskienė tikra, kad yra daugybė kitų priemonių, kurios skatina dirbti. „OVC Consulting“ paslaugų grupės vadovė aiškina, kad lietuviams vadovams reikėtų išmokti į pavaldinius žvelgti ne kaip į vientisą masę, o kaip į skirtingus poreikius turinčius žmones.

Tuomet jiems nereikėtų nuo ryto iki vakaro skubėti kaip voverėms rate ir keiktis, kad darbuotojai nemoka dirbti.

***

– Kainos kyla, algos nekyla. Vis daugiau dirbančiųjų savo pajamomis nepatenkinti. Ką darbdaviui daryti, jei darbuotojas reikalauja didesnių pinigų, o didinti algą nėra iš ko?

– Jei sunkus laikmetis, vadovai turėtų nebijoti apie tai kalbėtis su pavaldiniais ir kartu ieškoti galimybių, kaip efektyviau dirbti. Dažna vadovų klaida, kad jie neišklauso pavaldinių siūlymų, kaip patobulinti darbo organizavimą. Kai laiku žmonėms suteiki informaciją, jie tikrai turi idėjų, ką padaryti, kad visi galėtų daugiau uždirbti.

– Vadinasi, yra geriau, kai alga priklauso nuo darbo rezultatų?

– Žinoma, darbuotojai pasitempia, kai alga priklauso nuo pasiekimų. Tačiau turėtų būti protingas santykis tarp kintamos ir nekintamos algos dalies. Kai kintamos algos dalis yra labai didelė – pavyzdžiui, 40 procentų, žmogui užbrėžiamos per aukštos ribos. Per dideli reikalavimai nemotyvuoja. Protingas sprendimas yra nustatyti kintamą algą, kuri sudaro 20–30 procentų visų uždirbamų pinigų.

Taip pat yra pastebėta – jei atlygio sistema įmonėje nusistovi ilgą laiką, ji darbuotojų nemotyvuoja. Žmonės atranda nišų, kaip išsisukti nuo darbo. Todėl patartina kas porą metų atlygio sistemą keisti.

Algos dydis ypač svarbus mažai uždirbantiems. Dabar, kai taip sparčiai kyla kainos, sunkiau gyventi tampa ir gaunantiems vidutines pajamas. Tačiau vadovai turėtų suvokti, kad darbuotojus motyvuoja ne vien pinigai.

– Tačiau ar yra daug lietuvių vadovų, kurie supranta, kad ne tik pinigai pavaldiniams rūpi?

- Kartais atrodo, kad lietuviai vadovai galvoja, kad pinigai yra absoliučiai viskas. Mane nustebino jų tvirtinimai, kad pavaldinys darys tik tai, už ką jam mokėsi.

Tikrai yra darbuotojų, kuriuos motyvuoja tik pinigai. Tačiau yra ir tokių, kurie išeina dirbti už mažesnius pinigus, nes jiems svarbiausia save realizuoti arba turėti daugiau atsakomybės.

Žmones skatina dirbti skirtingi dalykai. Ir tik kalbėdamasis vadovas gali išsiaiškinti, kokie yra pavaldinių lūkesčiai. Dažnai geras žodis dažnai būna veiksmingesnis už šimto litų premiją.

– Ar lietuviai vadovai skiriasi nuo užsieniečių?

– Bendravau ir su lietuviais, ir su užsieniečiais vadovais. Pastebėjau, kad lietuviai mažiau moka save valdyti ir tikrai ne visada yra pavyzdys darbuotojams.

Lietuviai dažnai į darbuotojus žvelgia kaip į vieną masę – jiems sunku suprasti, kad žmonės skirtingi ir su jais derėtų skirtingai bendrauti. Šnekėtis su pavaldiniais lietuviams sunku. Apskritai mes, lietuviai, nelabai mokame bendrauti – mes mokame patys kalbėti, bet sunkiai klausomės.

Man labai patiko vienas vadovas iš Suomijos, kuris pasakojo, kad jau dešimtį metų geriausia vadovavimo priemonė yra pokalbiai. Kartą per pusmetį šis vadovas susėda su pavaldiniu ir kalbasi mažiausiai dvi valandas. Ir apie darbo, ir apie asmenines problemas, kurios dirbti trukdo.

Kai pasišnekėti pasiūlau lietuviams vadovams, dažniausias atsakymas yra, kad jie tam neturi laiko. „O kada dirbti?“ – jie klausia. Tačiau vadovo darbas yra pasiekti rezultatų pavaldinių rankomis – būtina išsiaiškinti, kas jiems padeda ir kas trukdo pasiekti rezultatų, kokie darbuotojų lūkesčiai ir kaip juos motyvuoti.

– O tai ką lietuviai vadovai laiko darbu?

– Lietuviai vadovai dažnai dirba ne tai, ką turėtų. Didžiąją laiko dalį jie ne vadovauja, o pluša kaip specialistai. Užuot įtikinę pavaldinius, kad jie gebės darbus atlikti, vadovai patys puola prie darbų.

Tokių vadovų darbas primena voverės bėgimą rate. Nuo pat ryto jie bėga ir bėga. Ne visada jie žino įmonės ir padalinio tikslus, ne visada tinkamai suplanuoja darbus. Kartais vadovai dirba lyg gaisrininkai: sužinoję, kad kažkokia užduotis „dega“, puola „gesinti“. Taip ir atsitinka, kad jie ne keturiasdešimt, o šešiasdešimt valandų per savaitę dirba.

Vadovas turi turėti specialisto žinių, bet jo pagrindinis darbas yra vadovauti žmonėms. Daugeliui darbuotojų labai trūksta vadovo pagalbos.

– Gal paprasčiau pačiam padaryti negu kitam paaiškinti?

– Aiškinimui tikrai tenka sugaišti daug laiko. Žmonės skirtingi, kiekvienam reikia parinkti skirtingus žodžius. Kartais žmogus tvirtina supratęs, bet jo akyse nėra to supratimo.

Dėl to vadovai dažnai numoja ranka – ai, geriau pats viską padarysiu, bus greičiau. Arba darbuotojams numeta užduotis – čia tavo tikslas, kaip nori, taip ir daryk.

„Jie turi susivokti patys arba tegul išeina“, – teko girdėti tokių vadovų pareiškimų. Puiku, jei turi iš ko rinktis ir susirenki komandą, kurioje visi darbuotojai geba patys susidoroti su darbais. Tačiau žmonės skirtingi ir ne visi gali patys susivokti. Jei darbas naujas, privalu sugaišti laiko aiškinimams.

Ypač daug dėmesio reikėtų skirti naujokams. Vadovai dažnai galvoja, kad ką tik priimtas stiprus specialistas pats turi žinoti, ką daryti. Tačiau taip nėra, nes kiekvienoje įmonėje dirbama skirtingai.

– Kiek tos pagalbos reikia? Kada darbuotojams leisti dirbti savarankiškai, o kada verta įsikišti?

– Kai pati dirbau vadove, man buvo didelis atradimas, kad vieni darbuotojai nori, kad tu kištumeisi į jų darbą, o kitiems tai trukdo.

Riba su kiekvienu žmogumi yra skirtinga. Jei nesišnekėsi, niekada nesužinosi, ar darbuotojas nori pagalbos, ar laisvės. Nustebino, kad žmonės, su kuriais lyg ir vienodai elgiausi, vertino mano darbą skirtingai. Vieni skundėsi, jog man neva neįdomu tai, ką jie daro, o kiti norėjo, kad prie jų mažiau lįsčiau.

– Darosi populiaru dirbti ne kontoroje. Kaip vertinate darbą laisvu grafiku?

– Tai irgi priklauso nuo žmonių. Vienam geriau duoti visišką laisvę ir jis gebės suvaldyti savo laiką. Kitas laisvu grafiku manys, kad turi daug laiko, o paskui supras, kad laiko nebeliko ir užduotis atliks skubotai. Tokį darbuotoją reikėtų kontroliuoti.

– Būna, kad ir kontorose netoli vadovo sėdintys sugeba tinginiauti – naršo po internetą ar kortomis žaidžia. Kaip vadovui tokius tinginius priversti dirbti?

– Kartais atrodo, kad darbuotojas geria kavą ir tinginiauja, bet jis, taip pailsėjęs, geba greitai ir gerai visus darbus nudirbti. Taip dažnai elgiasi tie, kurių darbas kūrybinis – kitaip jie ir negalėtų kurti.

Vadovo užduotis vadovaujant yra tiksliai nubrėžti užduotis, kurias reikia padaryti. Jei žmogus neturi užduočių, jis dažnai imituoja, kad dirba. Užduotys turi būti aukštokos, bet ne per aukštos. Dideli reikalavimai irgi mažina motyvaciją.

Svarbu ir tai, kad pats vadovas rodytų pavyzdį – būtų iniciatyvus ir energingas.

– Kaip įvertinti žmonių darbą? Mūsų gabumai skirtingi, tai, kas vienam sunku, kitam lengvas darbas atrodo. Kaip žinoti, ar žmogus galėtų dirbti geriau?

– Tik atvirai šnekantis su pavaldiniu galima išsiaiškinti, ar jis gali dirbti dar geriau. Darbuotojų galimybės skiriasi. Kartais dirbti taip gerai, kaip gali trukdo baimės. Kas bus, jei nepasiseks – gal išmes iš darbo, gal bus sugadinta gero darbuotojo reputacija? Vadovas turėtų išsiaiškinti ir pašalinti tokius trukdžius.

Vadovas ir pavaldinys dažnai skirtingai suvokia, kas yra geras ir blogas darbas. Būna, kad darbuotojas net nesupranta prastai dirbantis – jam atrodo, kad jis daug dirba, o vadovas nemato rezultato. Būna ir atvirkščiai – žmogų vertina kaip puikų specialistą, o jis išgyvena, kad nesiseka.

Svarbu, kad matymas būtų vienas. Visą laiką reikia pasitikrinti, ar ir vadovas, ir pavaldinys vienodai mato klaidas.

– Kaip efektyviai kritikuoti darbuotojus?

– Kritikai būtina pasiruošti – išsirinkti faktus, surepetuoti teiginį. Kritikuoti turime ne žmogų, o veiksmą. Reikia paaiškinti, kokią įtaką jo elgesys turėjo kitiems. Svarbu pastabas išsakyti nedelsiant – kvaila barti, kad štai praėjusį pusmetį pavaldinys kažko nepadarė.

Geriausia kritikuoti akis į akį. Kai kurie vadovai sako – o, labai geras būdas yra pabarti pavaldinius kitų akivaizdoje. Tada klausiu, kaip jie jaustųsi, jei su jais taip pasielgtų. „O ne, gink Dieve“, – toks būna vadovų atsakymas. Klausyti kritikos ir taip yra skaudu, o viešas kritikavimas yra didžiulis smūgis.

Geras būdas yra prieš nemalonias pastabas pasakyti komplimentų. Tai nuramina žvėrį, kuris bando pykti ir žmogus ramiau vadovo žodžius priima. Pokalbį baigti irgi derėtų nuraminant, pastebint gerus dalykus.

Sakoma, kad kritikos ir pagyrimų turi būti vienodai. O vadovai dažnai pasako tik tai, kas blogai.

– Akivaizdu, kad nuolat kritikuojamas darbuotojas blogai jausis. O jei yra atvirkščiai – darbuotojas nesulaukia jokios kritikos, nuolat girdi, kad „viskas gerai“?

Retai sutiksite darbuotoją, kuris visą laiką visus darbus atliktų labai gerai. Štai pati į savo darbus pasižiūriu ir matau, kad vieni darbai man pavyksta, kiti – ne. Tačiau žinojimo, kad nepavyko, nepakanka. Vadovas turi įvertinti darbą ir pasakyti, kas atlikta gerai, o ką derėtų pagerinti. Tokios pastabos padeda tobulėti ir nesusirgti žvaigždžių liga. Tik visa tai pastebėti yra nelengvas darbas.

Pasakymas „Viskas gerai“ panašus į „Viskas blogai“. Tai nieko nepasako. Pagyrimai irgi turi būti konkretūs – reikėtų detaliai nurodyti, kas pavyko.

Diskutuojama, ar girti reikėtų visų akivaizdoje. Manyčiau, kad viešai parodyti, kad darbuotojui pasisekė, yra vertingas dalykas. Be reikalo užmirštame garbės lentas ir pagyrimo raštus.

– Vadovai – taip pat žmonės. Tačiau atvirai rodyti emocijas vadovui nevalia. Kaip patartumėte susivaldyti kebliose situacijose?

– Puikiai žinau, kad būna sunkių akimirkų. Būdavo ir man, kad užsidarydavau kabinete ir nežinodavau, kam ir kaip išlieti emocijas. Sunku, kad negali pakeisti žmonių – nei pavaldinių, nei savo vadovų požiūrio. Tau reikia sugerti viską kaip sugeriamajam popieriui.

Vadovai turi išmokti valdytis ir rasti erdvę, kurioje galėtų nusiraminti. Vieni išeina pasivaikščioti, kiti užsidaro kabinetuose ir netgi paverkia.

– O ką daryti, jei emocijų nepavyko suvaldyti ir jos pratrūko piktais riksmais?

– Vadovas turėtų atvirai pripažinti, kad susinervinęs pasielgė neteisingai. Esu mačiusi vadovų, kurie kažką apšaukę atsiprašė visos komandos. Pripažinti klaidą reikia drąsos. Tačiau tai nėra savęs pažeminimas. Tokiu vadovu pavaldiniai kaip tik labiau tikės.

Žinoma, svarbu, kad tai nesikartotų nuolat. Darbuotojai tik juoksis, jei vadovas nuolat rėks, o po to atsiprašinės.

– Kokie ryšiai gali vadovus sieti su pavaldiniais? Kaip kontorose prasidėjusias draugystes ir meiles?

– Vadovas visuomet uždirba daugiau ir jau vien tai nuo pavaldinių jį skiria. Manau, kad didelių draugysčių neturėtų būti. Kaip kritikuoti ar bausti žmogų, jei su juo artimai draugauji? Ir kolektyvą tokie dalykai skaldo: „Va, šefo numylėtinis, jam viskas galima“.

Kolektyvo atmosferai labai kenkia tarp vadovo ir pavaldinio užsimezgę meilės ryšiai. Kartais tampa neaišku, kas iš tikrųjų vadovauja skyriui. Nežinia, kaip elgtis su vadovo mylimuoju ar mylimąja – ar klausyti, nors pagal pareigas neturėtum. Ypač nepatenkinti tie, kurie mano, kad vadovas jų nemėgsta – jiems nemalonu matyti, kad štai atsirado žmogus, kuriam viršininkas negaili meilės ir laiko.

Sveikiau tokių nesusipratimų išvengti. Geriau, kad vienas iš įsimylėjėlių pakeistų darbo vietą.

– Kas geriau vadovauja – vyrai ar moterys? Ko trūksta vyrams vadovams ir ko turėtų išmokti moterys?

– Moterų ir vyrų vadovavimo stilius labai skiriasi. Man pačiai su vyrais lengviau susikalbėti. Pastebėjau, kad moterims vadovėms sunkiau klausytis, nes jos užsiėmusios savo mintimis. Moterys dažnai jautrios, spontaniškos, joms derėtų išmokti valdyti emocijas.

Tačiau čia išsakiau asmeninę nuomonę. Literatūroje galima rasti įvairių samprotavimų. Vieniems atrodo, kad moterys vadovės geresnės, nes jos geriau jaučia pavaldinių nuotaikas. Jos supranta, kaip vienas ar kitas dalykas veikia emocijas.

Gerai, kad vyrai atskiria darbą nuo jausmų. Tačiau trūkumas tas, kad jiems atrodo normalu, kad pavaldinys vaikšto nuleidęs galvą ir jie į tai nekreipia dėmesio. Tiesa, yra straipsnių, kuriuose teigiama, kad vyrų vadovavimas geresnis, nes jis orientuotas į ilgalaikį tikslų siekimą.

Pati vadovaudama jaučiau, kad Lietuvoje į moteris vadoves žiūrima skeptiškai. Sena tradicija yra, kad vadovauti turi vyras.

Žinoma, yra visokių moterų ir visokių vyrų. Yra gebančių emocijas valdyti moterų, kurios geriau už vyrus vadovauja.

www.lrytas.lt