Bjaurios žurnalistės darbeliai

„Jei žmogus pakliūna į Seimą, tai jis yra Dievo paliestas“, – kai psichoanalitikas Raimundas Milašiūnas tarsteli tokią frazę išgirdęs iš vieno politiko, aš užsikvatoju. Netikiu. Čia juk pokštas. „Aš nejuokauju – tikrai girdėjau tokius žodžius“, – psichoanalitikas žvelgia į mane rimtomis akimis.

Taip prasideda mūsų pokalbis apie Lietuvos politinę situaciją ir žmonių psichologinę būseną.

* * *

– Į Seimą eina tie, kurie nori prisivogti – daug žmonių būtent taip kalba apie valdžią. Ar jie klysta taip kalbėdami? Kokie tikslai lietuvius atveda į Seimą?

– Nemanau, kad einantys į politiką galvoja, ką jie galės pasivogti. Jie nesąmoningai trokšta galios. Didžioji dalis politikų eina į Seimą, kad galėtų kompensuoti nevisavertiškumo jausmą. Nuo sovietmečio laikų visuomenėje yra gajus įsitikinimas, kad jei pateksi į valdžią, turėsi viską, nes valdžia yra tai, kas suteikia jėgą. Esu girdėjęs vieną politiką sakant, kad jeigu žmogus pakliūna į Seimą, vadinasi, jis yra Dievo paliestas. Aš nejuokauju – tikrai girdėjau tokius žodžius.

Štai garbi aktorė nusprendžia kandidatuoti ir tvirtina, kad Seime ką nors gera padarys kinui. Nei verkt, nei juoktis išgirdus tokią mintį. Tai gal kitas galėtų aiškinti, kad eina į Seimą, jog ką nors gera padarytų savo šeimai? Kuo tai skiriasi nuo aktorės minties? Toks mūsų žmonių supratimas – galima eiti į politiką, kad kažkam nupirktum saldainį.

Kiekvienas mūsų turime sąmonę ir pasąmonę. Žmonės, kurie išoriškai atrodo labai savimi pasitikintys, dažniausiai turi didžiulį nepasitikėjimo savimi kompleksą. Išorinis elgesys dažnai atspindi tai, ko žmogus neįsisąmonina.

Pateiksiu pavyzdį ne iš politikos pasaulio. Kodėl Lietuvos keliais daugybė žmonių laksto mašinomis beprotiškais greičiais? Tai yra bandymas įveikti mirties baimę. Tačiau tas vairuotojas pats to nesupranta, jei aš jam tą pasakyčiau, mane bepročiu apšauktų, sakytų, nesąmones šneku.

Tas pats ir su politikais – jie eina valdyti, sąmoningai turėdami įvairiausių tikslų, bet būtent pasąmonė juos stumia kompensuoti kažkokį trūkumą, kuris susiformavo vaikystėje ir visą gyvenimą veikia.

– Ar tai yra blogai? Galbūt galios troškimas kaip tik gali būti stimulas kažką nuveikti?

– Kas žino, kas yra gerai, o kas blogai? Aš nesu linkęs vertinti. Tačiau pastebiu, kad žmonės, kurie neigia vidinius trūkumus, dažnai nuvertina kitus. Savo pranašumą jie siekia įtvirtinti parodydami, kad kiti yra kvaili.

Baisu klausytis, kaip Seimo nariai pjaunasi. Jie diskutuoja ne apie tai, kokia turėtų būti ekonomika ar politika, o kaltina vieni kitus būtais ir nebūtais dalykais. Vieni aiškina kitiems, kad reikia Lietuvą gelbėti, tačiau patys tik rėkia. Parėkti yra labai lengva: tegu viskas skęsta, o aš pasižiūrėsiu iš šalies ir dar paspirsiu.

– Gal politikams vertėtų pasimokyti psichologijos?

– Visiems žmonėms labai sveika pasimokyti psichologijos, kad išmoktų bendrauti. Dabar populiarūs visokie psichologijos mokymai, tačiau tuose kursuose dažniausiai mokoma ne bendrauti, o manipuliuoti. Reikia visai ne to. Mes nemokame pagarbiai bendrauti. Turime įvairių tikslų, kurių kartais net patys neįsisąmoniname ir siekiame per kitus žmones patenkinti savo troškimus.

Pagrindinis brandaus žmogaus požymis yra refleksija – tai yra gebėjimas jausti ne tik save, bet ir kitą. Mes dažniausiai bendraujame tik iš savo taško ir negirdime, ką kiti sako. Tas nuolat vyksta per televizijos diskusijas: vieni sako viena, kiti kita, bet tik iš savo taško. Didžiulis trūkumas yra nesugebėjimas pažvelgti į situaciją kito žmogaus akimis.

– Tačiau kitų kritikavimas yra ir būdas rinkėjų akyse gerai atrodyti. Štai vienos partijos lyderis aiškina, kad jis galėjo daug nuveikti, tačiau kiti jam trukdė.

– Be abejo, tokie pasakymai žmones stipriai veikia. Galima manipuliuoti tuo „aš galėjau, bet man neleido“. Kartais atrodo, kad Lietuvoje tarsi tyčia kuriamos krizinės situacijos. Į problemas nežiūrima konstruktyviai. Visuomet išlenda „ekspertų“, kurie aiškina: va dabar tai jau bus, grius bankai, bus tikra katastrofa.

Tokiu metu labai nesunku ateiti į valdžią daug žadančiam „gelbėtojui“. Kai kažkas pasako, kad šiluma penkiagubai pabrangs, žmogų apima didžiulis nesaugumo jausmas. Tada jis ir dairosi, kas iš politikų tvirtai sako, kad „šito aš neleisiu“. Itin svarbus tampa politiko įvaizdis: skambios frazės, tvirta išvaizda – erelis herbe, fakelai rankose.

– Koks turėtų būti žmogus, kuris eina į politiką? Kokie tikslai jam padėtų sėkmingai dirbti?

– Einantys į politiką žmonės turėtų suvokti, kad jie eina dirbti ir suprasti, ką jie dirbs. Nemažai teko bendrauti su politikais ir žinau, kad jų lūkesčiai dažnai neatitinka realybės. Kai kurie įsivaizdavo, kad ateis į Seimą, o ten kažkas atneš parengtus įstatymus, jie juos skaitys ir kilos rankas. Jie nemanė, kad tai bus įstatymų kūrimo darbas.

Reikėtų atsikratyti iš sovietmečio likusio įsivaizdavimo, kad valdžia yra tai, kas suteikia jėgą. Valdžioje turėtų būti ne tie, kurie draudžia, leidžia, pasako, ką daryti, bet tie, kurie sukuria sąlygas visuomenei augti. Valdžia – kaip ir tėvai. Geri tėvai yra ne tie, kurie draudžia, saugo ir daro už vaiką, bet tie, kurie leidžia jam augti pačiam.

Tačiau ir rinkėjai turėtų suvokti, kad ne valdžia kažką duos, o tik jie patys gali sau kažką duoti. Rašytojas Richardas Bachas yra sakęs, kad visi įvykiai gyvenime atsitinka, nes pats juos prisišauki. Savo gyvenimą tvarkome mes patys.

– Ką Lietuvos politinė situacija atskleidžia apie visuomenės psichologinę būseną?

– Lietuvos politinė situacija daug ką parodo apie vyresnės kartos, kuriai teko gyventi sovietmečiu, psichologinę būseną. Vyresni žmonės išgyveno virsmo laikotarpį, o visi virsmai mus stipriai veikia. Tada nebuvo žmonių, kurie būtų abejingi politikai. Jie iki šiol labai jautriai reaguoja į tai, kas vyksta politiniame gyvenime.

Vyresni žmonės niekaip negali atsiriboti nuo suvokimo, kad valdžia yra tai, kas priima visus sprendimus. Dėl to jie labai tiki valdžia, bet kartu jos nekenčia. Mano, kad valdžia viską gali, tačiau ji visuomenę mulkina ir skriaudžia.

Jaunesni žmonės, kurie augo jau nepriklausomoje Lietuvoje, į vyriausybės krizes ar rinkimus reaguoja daug paprasčiau. Jie supranta, kad savo gyvenimą tvarko patys.

Mes, psichoanalitikai, aiškiname, kad kiekvienas mūsų iš vaikystės atsinešame tam tikrą gyvenimo pasaulyje modelį. Jei niekas nesukuria aplinkybių, kurios tą modelį pakeistų, žmogus jame ir gyvena. Vyresnių žmonių požiūrį į politiką pakeisti labai sunku. Jie vis dar laukia malonių iš valdžios. Tą įrodo rinkimų šūkiai – ne veltui politikai tiek daug neįgyvendinamų dalykų žada.

– Manote, kad būtent vyresniais rinkėjais politikams lengviau manipuliuoti?

– Žemesnio intelekto vyresniais žmonėmis manipuliuoti nepaprastai lengva. Tereikia kalbėti apie jausmus. Pagrindinis kiekvieno žmogaus poreikis nuo vaikystės iki mirties yra saugumo jausmas. Jei kažkas pažadės saugumą, labai nesunkiai žmonės užkibs. Jie nori tapatintis su tais, kurie neva yra labai stiprūs, aiškina, kad „tvarka bus“.

Bet yra paradoksas, kad tokie rinkėjai labai lengvai išrinktos valdžios atsižada. Atrodytų, kad jei išrinktieji nieko gero nenuveikė, turi pripažinti, kad esi kaltas, jog juos rinkai. Tačiau kaltės jausmą nelengva priimti. Todėl žmogus tarsi apverčia situaciją, sako: „Kvailiai tie visi valdžioje, jeigu aš ten būčiau, viskas būtų kitaip“. Taip sakydamas jis pasijunta esąs galiūnas, kuris gali teisti kitą.

– Tačiau dažnai kaip tik vyresnieji jaunuosius kritikuoja, kad šie nesidomi politika. Yra sakančių, kad būtent jaunosios kartos abejingumas gali nuvesti tautą į pražūtį.

– Nėra tikslu sakyti, kad jauni žmonės nesidomi politika. Jie tiesiog tokių dalykų neafišuoja, jie nedaro tragedijos, jei rinkimus laimi ne jų palaikoma partija. Jei jaunas žmogus suvoks, kad į valdžią ateinanti partija padarys galą jo verslui, jis dar ir kaip tuo susidomės.

– Tačiau ar jaunoji karta tikrai mąsto neveikiama sovietmečio stereotipų? Štai psichiatras Dainius Pūras aiškina, kad Lietuvos visuomenė dar neatsikratė sovietmečio palikimo.

– Visuomenei įtaką daro ir praeitis, ir naujos patirtys. Sutikčiau, kad sovietmetis veikia ir jaunus žmones. Turi kelios kartos pasikeisti, kad praeitis nedarytų įtakos.

Tačiau nėra ko verkti atsisėdus prie sudužusios geldos, kad sovietmetis mus tokius vargšus padarė. Kai kuriais atvejais sovietinė patirtis tampa stipriu postūmiu kažko siekti. Jauni žmonės visuomet priešinasi savo tėvams, trokšta juos „peršokti“. Sovietmetis veikia ir taip, kad kai kurie mūsų jauni žmonės dirba daug sėkmingiau nei vakariečiai.

– Kaip žmonėms patartumėte išsirinkti partiją, už kurią būtų geriausia balsuoti?

– Siūlyčiau saugotis stebukladarių, ypač tų, kurie baugina katastrofomis ir iš karto pasiūlo savo paslaugas. Tai yra paprasčiausia manipuliacija.

www.lrytas.lt