Bjaurios žurnalistės darbeliai

Respublikonų kandidatas į JAV prezidentus Johnas McCainas pažadėjo ginti Baltijos valstybes. Jis viešai vadina Rusiją blogio imperija ir ragina išmesti ją iš Didžiojo aštuoneto. Jo konkurentas Barackas Obama nusiteikęs taikiau. Ar tai reiškia, kad Lietuvai būtų naudingiau, jei Amerikoje prezidentautų kategoriškasis J.McCainas?

Apie tai, kuris Amerikos prezidentas gebėtų tramdyti vis labiau agresyvėjančią Rusiją, lrytas.lt kalbėjosi su politologu, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytoju Nerijumi Maliukevičiumi, neseniai apsigynusiu disertaciją apie Rusijos informacijos politiką posovietinėje erdvėje.

***

– Kuris JAV prezidentas būtų naudingesnis lietuviams – B.Obama ar J.McCainas?

– Lietuvai būtų naudingiau, jei Amerikos prezidentu taptų Johnas McCainas. Jo politika Rusijos atžvilgiu nors ir kieta, bet nuosekli. Jau keleri metai jis viešai palaiko Rusijos opoziciją, jo žmona Gruzijos įvykių metu vyko į Gruziją teikti humanitarinės paramos.

Buvo labai įdomu stebėti Amerikos rinkimų situaciją Gruzijos-Rusijos konflikto metu. Pirmasis pasisakė J.McCainas, net George’as W.Bushas aiškų pareiškimą suformulavo vėliau. Rodyti save kaip politiką, gebantį vadovauti krizinėse situacijose, yra šio kandidato koziris.

Vėliau B.Obama pasekė konkurento pėdomis ir taip pat labai griežtai pasmerkė Rusiją. Tačiau šis kandidatas apie tarptautinę politiką konkrečiai kalba nedaug, jis tik yra pasakęs, kad JAV turėtų vykdyti daugiašališką politiką.

– Tačiau ir Rusijoje yra kalbų, kad Kremliui būtų naudingesnis J.McCainas, nes jis yra labiau nuspėjamas.

– Griežtai kalbantis J.McCainas tikrai gali pasitarnauti Rusijos jėgos struktūrų klanui, kuriam būtinas agresyvių Vakarų įvaizdis. Kalbama, kad Rusija per konfliktą Gruzijoje pralošė informacinį karą, tačiau Kremliui to ir reikia.

Mes per lėtai suprantame kai kuriuos dalykus. Penkerius metus iš eilės Rusijos visuomenėje buvo daromos apklausos, kokie yra pagrindiniai jos priešai. Lietuviai, sužinoję rezultatus, šypsojosi, nes didžiųjų priešų sąraše buvo Lietuva, Latvija, Estija, Gruzija, Amerika.

Po konfliktų Estijoje ir Gruzijoje tai tapo nebejuokinga. Matome, kad iš pradžių kuriamas priešų įvaizdis, o po to imamasi ir realių veiksmų.

Net ir autoritariniam režimui reikia legitimizuoti savo valdžią. Rusija išgyvena postimperinį laikotarpį, ir žmonės jaučia natūralią nuoskaudą. O jei randi priešą, gali “apginti” visuomenę ir tapti pats geriausias.

Kaip kaimynams su tokia šalimi elgtis? Jeigu Kremlius jau apsisprendė, kad konfliktinės situacijos jam pačios naudingiausios, bandymas gražiai šnekėti būtų priimamas kaip nuolaidžiavimas.

Jei įsivaizduoju, kad tik aš vienas esu geras, bet visi aplink yra priešai, o jie šypsosi ir gražiai bendrauja, aš jų elgesį vis tiek priimsiu kaip klastą. Vis tiek jie man yra priešai. Šypsosi, tačiau tikslai yra blogi.

– Tačiau jei J.McCainas imsis griežtų priemonių Rusijai auklėti, kas bus?

– Jeigu pasirenkama priešiškų įvaizdžių abipusė komunikacija, galiausiai ji virsta realia konfrontacija, jeigu niekas to proceso nesustabdo.

– O kas gali sustabdyti?

– Abi pusės. Tik abi pusės – ir Rusija turi atsisakyti agresyvios politikos, ir kita pusė pasielgti atitinkamai. Jeigu tik viena pusė nusileis, agresyvioji pusė tai priims kaip silpnumą.

Tarkime, tarp mūsų dviejų vyksta konfliktas. Aš jus bandau agresyviai spausti, ir jūs pasiduodate – tuomet jūs man atrodysite silpnesnė. Bet jeigu besiginčydami nuspręsime, kad bala nematė tos temos, tada kažkoks atitirpimas įvyks.

– Tai reiškia, kad viskas priklauso nuo Rusijos elgesio?

– Taip. Iniciatyva yra rusų rankose.

Pasižiūrėkite, ką jie daro, kol Vakarai tariasi, kokias būtų galima sankcijas pritaikyti. Išsižiojęs klausiau, kaip rusai patys pirmi ėmė aiškinti, kad jie patys nutrauks bendradarbiavimą su NATO, kad Pasaulio prekybos organizacija jiems nebeaktuali. Šaltojo karo su Vakarais jie taip pat nebijo – jei Europai reikia, prašom.

Rusija dabar chuliganiškai žaidžia „va bank“. Vos tik Rusijos Dūma paragino Dmitrijų Medvedevą pripažinti Pietų Osetiją ir Abchaziją, pasipylė ekspertų prognozės, kad Rusijos prezidentas temps laiką, grasins pripažinti šiuos regionus, ir tai bus jo įtakos įrankis. Tą pačią dieną visi išsižiojo – D.Medvedevas pasirašė dekretą dėl Pietų Osetijos ir Abchazijos pripažinimo.

Vadinasi, Rusija dabar yra pakylėjime, ji pajuto, kad gali spausti, ir jos niekas nestabdo.

– O užsienyje esantys rusų pinigai? Gal tai gali būti stabdys? Girdėjau samprotavimų, kad Rusija rimtai nekariaus, nes per daug vilų oligarchai Vakaruose prisistatė.

– Taip, manau, kad yra daug tiesos šitame pasakyme. Apie tai, kad pagrindinis įrankis, kuris gali paveikti Rusijos politikus ir oligarchus, yra būtent jų pinigai užsienyje, viena pirmųjų prašneko Rusijos žurnalistė Julija Latynina.

Dėl to aš laikausi nuomonės, kad Rusija neketina atkurti globalios imperijos. Kremlius sprendžia visai kitas problemas. Jėgos struktūros Rusijoje, kurioms atstovauja V.Putinas ir kiti, siekia išlaikyti valdžią, kuriai legitimumo visada trūko. O Vakarų ekspertams sunku suprasti, ko siekia Kremlius.

Dabartinei Rusijos valdžiai tereikia mažo konflikto su maža valstybe, bet dideliu virtualiu priešu. To užteks. Totalios branduolinės konfrontacijos arba tokio Šaltojo karo, koks buvo praėjusiame amžiuje, rusams nereikia.

– O kas nutiks, jei Amerikoje ims prezidentauti B.Obama? Ar Lietuva gali būti palikta likimo valiai?

– Tokių garantijų Lietuvai, kurias deklaruoja J.McCainas ir jo patarėjai, iš B.Obamos stovyklos neturime. Žinoma, mes esame Europos Sąjungos ir NATO nariai, yra penktas straipsnis, pagal kurį mus privalėtų ginti, jei kas pultų. Tačiau jei ir Europa, ir Amerika bus linkusios į kompromisus, nebeliks atsvaros agresyviai atgimstančiai Rusijos galiai.

B.Obama deklaruoja, kad svarbu yra daugiašališkumas, dialogai, diplomatija. D.Medvedevas savo „penkių punktų“ užsienio politikos deklaracijoje taip pat pareiškė, kad Rusija sieks daugiašališkumo, daugiapolės tarptautinės sistemos su įvairiais įtakos centrais. Taip Baltijos valstybės vėl gali sugrįžti į Rusijos įtakos sferą. Pasipriešinti tokiam scenarijui vieni mes nesugebėtume.

Suprantama, kad nebus taip, jog B.Obama visiškai nesikiš į konfliktines situacijas su Rusija, o J.McCainas viską visada spręs kietai.

Abu kandidatai į prezidentus turi puikiai mūsų regioną išmanančias patarėjų komandas: J.McCainui patarinėja Robertas Kaganas, kurio brolis neseniai ragino NATO stiprinti Baltijos valstybių gynybinius pajėgumus, o tarp B.Obamos rėmėjų galime aptikti garsųjį politologą Zbigniewą Brzezinskį.

– Kaip Rusija reaguotų į B.Obamos laimėjimą? Tuomet nebeliktų stipraus priešo, kuriuo galima visuomenę bauginti.

– Net ir taikiai nusiteikusį B.Obamą Kremlius sugebėtų paversti priešu. Nepanašu, kad Rusijos valdžia pakeistų strategiją – priešų apsiaustos tvirtovės įvaizdis tapo efektyviausiu šios šalies vidaus politikos įrankiu. Kitas variantas būtų kurti valstybėje tokią politinę, ekonominę, socialinę sistemą, kad žmonės būtų natūraliai patenkinti ne tik Maskvoje, bet ir regionuose, kad ir etninės mažumos – čečėnai, ingušai būtų patenkintos. Kovoti su priešais lengviau.

– JAV taip pat turi daug vidaus problemų. Galbūt amerikiečiams būtų naudingiau, kad prezidentu taptų B.Obama, kuris žada ne kariauti, bet vidaus reikalais rūpintis?

– Amerikai būtina spręsti ekonomikos krizės problemas. Panašu, kad šį darbą amerikiečiai labiau linkę patikėti B.Obamai. Daug politologų šneka, kad Gruzijos karas parodė, jog JAV nebėra globalios politikos hegemonas. Amerika persitempė. Nuo rugsėjo 11-osios buvo sprendžiami globalūs klausimai. Visi ištekliai – ir kariniai, ir ekonominiai buvo metami į Iraką, Afganistaną, islamo pasaulį. Per Irako konfliktą Amerika prarado ir patrauklumo galią. Ji veikė vienašališkai ir taip prarado nemažai sąjungininkų Europoje.

Mums blogai tai, kad kai Amerikos pajėgos yra kituose frontuose, nėra galimybių apginti, pavyzdžiui, Gruzijos. Amerikiečiai gruzinams davė žodinių garantijų, davė jų ir sąjungininkams Rytų Europoje. Tačiau kyla vis daugiau klausimų, ar Amerika tikrai panaudotų kietąsias priemones, kurios sustabdytų agresyvią Rusiją?

Rusija stiprėja. Kol kas nesimato, kad Amerika galėtų tą procesą sustabdyti. Ir labai sunku atsakyti, kuris kandidatas į prezidentus, tapęs JAV lyderiu, galėtų atkurti Amerikos galią.

– Mums aktualiausias klausimas – kaip Lietuvai elgtis? Po griežto Lietuvos pasisakymo apie Gruzijos įvykius atsirado bailiai bauginančių – štai dabar tapsime Rusijos priešais, štai dabar mūsų ekonomika nuo to kentės.

– Bet juk mes jau ir taip keleri metai esame tarp didžiausių Rusijos priešų, o „Družba“ naftotiekis iki šiol “remontuojamas”. Svarbu suvokti, kad šią situaciją didžia dalimi nulėmė ne mūsų veiksmai. Ne mūsų norai ir geros intencijos ją pakeis.

Kryptingos konfrontacijos su Baltijos valstybėmis politikos užuomazgas Rusijoje galime aptikti jau 2003 metais, kai Modesto Kolerovo vadovaujama žinių agentūra „Regnum“ pradėjo organizuoti iš pirmo žvilgsnio nekaltus karikatūrų apie Antrąjį pasaulinį karą konkursus, kuriuose prizus laimėjo piešiniai, kur Baltijos valstybių lyderiai vaizduojami su svastikomis stovintys nacių koncentracijos stovyklų fone.

Vėliau atsirado dokumentinių filmų, knygų ir kitokios propagandinės produkcijos, skirtos “baltiškojo neofašizmo” temai.

Tai buvo strateginis pasirinkimas, artėjo 2005 metai – pergalės Antrajame pasauliniame kare jubiliejus. Fašizmas rusams yra paties didžiausio blogio įsikūnijimas. Ir jeigu propagandiškai sugebi šiuos dalykus susieti, tai žiūrėk, ir turi Baltijos valstybes didžiausių visuomenės priešų sąraše.

Žodžiu, Lietuvos elgesys čia nedaug lemia, situaciją, jei norėtų, galėtų pakeisti tik pati Rusijos valdžia.

Mūsų veiksmai atrodo logiški – griežti pareiškimai apie Rusijos veiksmus Gruzijoje gali atkreipti europiečių dėmesį į tai, kokias problemas gali sukelti agresyvi Rusija. Senoji Europa neturėjo patirties gyventi rusų okupuota. O mes iš istorijos žinome, kaip tragiškai gali pasibaigti nuolaidžiavimų ir nutylėjimų politika.

Tačiau negalima „užsiciklinti“ ties viena strategija. Buvusio užsienio reikalų ministro Povilo Gylio raginimai nebūti rusofobais ir konservatorių Rusijos sulaikymo strategija yra du kraštutinumai.

Tiesa yra kažkur per vidurį. Strategijos gali būti kelios – gali būti agresyvi, gali būti nuosaiki. Ir jos gali būti derinamos. Gali Europa elgtis nuosaikiai, Amerika – kietai, ir jos abi atlaikyti agresyvią Rusiją. Vienu laikotarpiu gali veikti viena elgesio strategija, o kitu laikmečiu visiškai netikti. Dabar, kai Gruzijoje dar nesibaigė konfliktas, nuolaidžiavimų strategija netinka, nors kitu atveju ji gal ir veiktų.

www.lrytas.lt